Fotografijų iš Kretingos muziejaus fondų paroda „Mažoji sakralinė architektūra Žemaitijoje“

Gargždų krašto muziejuje gegužės 8-25 d. eksponuojama fotografijų iš Kretingos muziejaus fondų paroda „Mažoji sakralinė architektūra Žemaitijoje“. 

          Tradiciniai lietuvių liaudies  paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – nuo seno yra neatskiriama Lietuvos peizažo dalis, o kryždirbystė, kaip tradicinio liaudies meno šaka, apima ne tik paminklo padarymą, kūrėjo talentą bei meistriškumą, bet ir su tuo paminklu susijusius papročius, apeigas, pastatymo tikslus.

         Žemaitija visais laikais pasižymėjo ypatinga paminklų gausa. Dar XIX a. kraštotyrininkas L. Jucevičius rašė: „Prie kiekvienų namų, lygiai pono, lygiai prasto žmogelio, yra darželis bei sodelis ir stovi medinis kryžius, tikėjimo vėliava, to krašto žmonių dievobaimingumo ženklas. Kryžius paprastai stovi gale trobos, figūra į langus; tatai mūsų sodžiaus žmonėms akivaizdžiai primena, jog visus darbus, ir blogus, ir gerus, visada regi Dievas.  (...). Kryžių palei kelią taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių“. Paprotys  paminklu pažymėti ne tik mirusiojo kapą, bet ir savo sodybą, kaimą, svarbų gyvenimo įvykį, pareikšti prašymą ar padėką, pagarbinti lietuvio sąmonėje yra taip įaugęs, kad net per ilgus draudimų laikotarpius  (po 1863 m. sukilimo ir sovietinės okupacijos) neįstengta jo sunaikinti.

        Dievdirbiai, droždami ir patalpindami skulptūrėles, tapytus paveikslus ar medžio raižinius koplytstulpiuose, koplytėlėse, rėmėsi bažnyčiose matytais kūriniais, maldaknygių paveikslėliais. Skaitydami įvairius „Šventųjų gyvenimus”, dievdirbiai sužinodavo, kokių esama šventųjų, kokia jų kilmė, kurią sritį globoja.  Nors ir laisvai interpretuodami bažnytinį tipažą, dievdirbiai dažniausiai laikydavosi ikonografinių atributų, kaip svarbaus faktoriaus, atpažįstant šventuosius. Ir visgi jų darbai pasižymėjo savita menine išraiška, savo dėsniais, virtusiais tradicija.

         Kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono liaudies  paminklai turi savitumų, tačiau tik žemaičiai statė koplytėles ant žemės ir jose „apgyvendindavo“  po keletą šventųjų skulptūrėlių:  įvairių ikonografinių tipų Švč. M. Mariją, Jėzų Kristų, Šv. Joną Krikštytoją, Šv. Roką, Šv. Barborą, Šv.Petrą, Šv. Antaną ir daugelį kitų.  Koplytėlėms vieta buvo parenkama ir skulptūros sustatomos taip, kad primintų gyvas būtybes, žvelgiančias pro langą į aplink vykstantį gyvenimą. Senąsias medžio drožėjų tradicijas tęsia ir kuria naujas dabartiniai tautodailininkai  Dauguma jų patyrę medžio meistrai, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavę medžiui.

         Šioje parodoje eksponuojami įdomiausių Kretingos krašto mažosios architektūros  objektų nuotraukos.  Jos darytos Kretingos muziejaus  ekspedicijų 2008-2009 m. metu. Fotografavo  –   dr. Alė Počiulpaitė ir Kretingos muziejaus vyr. muziejininkė-istorikė Danutė Šorienė.