AUREART TAPYBOS STUDIJOS DARBŲ PARODA
„Piešimas, tapyba ir kiti meno užsiėmimai mane lydi visą gyvenimą. Baigiau Šiaulių universitetą ir VDA dailės bei dizaino studijas. Po edukacinės ir fotografavimo veiklos daugiau dėmesio skyriau tapybai ant medinių funkcionalių daiktų – skrynių, raktinių, atlieku individualius užsakymus. Praėjusį rudenį realizavau savo ilgai išsvajotą svajonę - įkūriau tapybos studiją Gargžduose, į kurią kviečiu tapyti suaugusiuosius ir vaikus. Aš manau, kad kiekvienas, net ir neturintis nieko bendro su menine veikla, gali prisiliesti prie tapybos, atrasti, pajausti, pamėgti jos formas“, teigia studijos įkūrėja Aurelija Valutytė-Slavinskienė.
„Aureart tapybos studija“ skirta tiems, kas ieško gerų emocijų, pažinimo ir gražaus prisiminimo, tapyto savo paties rankomis. Priimami visi norintys, be patirties ir turimų žinių. Čia kuriama tai, ką įsivaizduojame, jaučiame, svajojame! Tapoma akrilu ant drobės, piešiama su minkšta pastele. Dailininkės pagalba kiekvienas dalyvis improvizuoja norima tema, žingsnis po žingsnio susikuria savo paveikslą. „Nesvarbu kokia tema – tapyti gali kiekvienas!, - teigia studijos įkūrėja. Nes per potėpius ir spalvas kiekvienas atranda save bei savo galimybes.“
Per šiuos metus edukacijose apsilankė dalyviai iš Vilniaus, Klaipėdos, Mažeikių, Kretingos, Šilalės, Gargždų ir aplinkinių rajonų. Tapymo meno ėmėsi įvairių profesijų atstovai: ekonomistai, inžinieriai, aplinkosaugos atstovai, gydytojai, medicinos sesutės, konditerės, transporto vadybininkės, fotografės, grafikos dizainerės, mokytojos, administratorės, iš grožio paslaugų, nemažai socialinių darbuotojų Parodoje eksponuojami šių lankytojų pirmą kartą nutapyti darbai, kai kurių drobėse – tęsinys pirmųjų užsiėmimų, kurie tapo laisvalaikio forma ir jo praleidimo būdu.
Dalyvių atsiliepimai apie „Tapyti gali visi“ užsiėmimus
Kokios emocijos buvo apėmusios tapymo metu?
Jolanta: Pačios įvairiausios, kartais veikė raminančiai, o kartais aplankydavo visiškas energijos pliūpsnis. Bet visada tik teigiamos emocijos. Visada nedrąsu pradėti naują paveikslą, atrodo grožiesi, bet netiki, kad pats tokį galėsi nutapyti ir kai pavyksta - emocijos sproginėja. Šie užsiėmimai man davė daugiau pasitikėjimo savimi, tai tapo mielu užsiėmimu, kurio pasiilgsti, lauki, ne tik dėl nutapyto rezultato, bet ir dėl jaukios studijos atmosferos, šilto bendravimo.
Kristina: Tapymo pradžia prasidėjo nuo minties prisijaukinimo ir savęs įtikinimo pabandyti. Mintis, kad tapyba tai jau tikrai ne man, labai užtikrintai buvo mintyse įsikerojusi. Ir tik pradėjus sekti „Aureart“ tapybos studijoje gimstančius paveikslus su aprašais, kad tapyta pirmą kartą -moteriškas smalsumas nugalėjo mintį, kad tapyba ne man. Ir štai aš studijoje. Būsiu atvira: nebuvau stovėjusi priešais molbertą, aš net nežinojau kaip tiksliai vadinasi lentutė su duobutėmis dažams, t.y. paletė. Jaudulys buvo it prieš egzaminą, nes tą akimirką nieko nežinai. Tačiau praktiški patarimai ir "užvedimai ant kelio" nukėlė į sielos ir minčių terapiją... Atrodo, mintys atsijungė nuo smegenų, siela išsivadavo iš kūno. Kai teptuku pradėjau liesti drobę manyje gimė toks jausmas, jog atrodė, kad jau gimsta žvaigždė. Žinoma, buvo be galo nedrąsu! Kas bus, jei potėpis ne toks? Bet dailininkės Aurelijos žinia, kad viską galima pataisyti, suteikė drąsos ir laisvės improvizacijai. Užvaldė toks lengvumo jausmas, ramybė ir atsipalaidavimas... O kai potėpis po potėpio matai rezultatą-atsiranda pasitikėjimo, pakylėjimo ir beprotiško džiugesio jausmas. Po savęs išbandymo tapyboje, aš labai atsargiai naudoju frazę, kad tai jau tikrai ne man. Reikia pirmiausia išbandyti, kad garsiai teigti. O aš drąsiai ir užtikrintai sakau - tapyti gali tikrai kiekvienas. Išvaduokime savo mintis ant drobės.
Jūratė: Tapymo metu neretai apimdavo bejėgiškumo jausmas: žinai, ką nori nutapyti, bet neturi supratimo, kaip tai įgyvendinti, "neišeina". O, gavus patarimų iš vadovės, ateina tas AHA momentas, pasidaro paprasta ir pasitikėjimas savimi šoka į aukštumas: AŠ GALIU! Patyrimas gyvenimo nepakeitė, bet priminė, kad iš pirmo žvilgsnio neįveikiamą prarają tarp NEGALIU ir GALIU sudaro visai įveikiami dalykai: truputis smalsumo, gabalas žinių ir šiek tiek darbo.
Ingrida: Teptuką paėmiau po ilgų metų (apie 30) pertraukos. Po dailės mokyklos baigimo buvau labai nusivylusi savo sugebėjimais. Buvo tikrai baisu, nedrąsu. Labai bijojau pamatyti, kad taip nieko ir neįstengsiu nutapyti. O rezultatas nustebino ne tik mane pačią.
Milda: Buvo gilus pasinėrimas į paveikslo tapymą, todėl paveikslą pavadinau "Gylis". Pradžioje buvo nedrąsu, bet vėliau, atsipalaidavau ir pasinėriau į beribį vandenyną, gilų dangų, vis gilyn į paveikslą, ir moterį Deivę einančią į nežinią, pasitikinčią savimi, ieškančią kažko, ko ji neturi, bet nori atrasti, galbūt globos, širdies šilumos, ramybės. Atsispindėjo mano pačios jausmai ir perteikiau tai paveiksle, susitapatinusi su Deive.
