NE VIENAI VALANDAI: LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJAI – 100

2022 metais Lietuvos Respublika švenčia dvi svarbias valstybingumo sukaktis – pirmosios demokratinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos 100-metį ir šiuo metu veikiančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-metį. Minėdamas šias sukaktis, Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius paskelbė Lietuvos Valstybės Konstitucijos metais. Tai puiki proga prisiminti Lietuvos Konstitucijos raidą XX amžiuje.

Modernios Lietuvos valstybės tapsmas yra glaudžiai susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu ir iš karto po jo Europoje vykusiais įvykiais. Po karo politiniame žemėlapyje, Vidurio ir Rytų Europoje, atsirado keliolika naujų valstybių. Joms teko ne tik kovoti dėl tarptautinio pripažinimo, tačiau ir nustatyti savos valstybės valdymo formą. Visos naujosios valstybės susidūrė su iššūkiu parengti pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją, dar kitaip vadintą „įstatymų įstatymu“, kuris ir apibrėžė valstybės valdymo formą. Šis darbas visose naujosiose valstybėse buvo patikėtas demokratiškai išrinktoms konstitucinėms asamblėjoms. Lietuvoje ši asamblėja vadinama Steigiamuoju Seimu. Visos konstitucinės asamblėjos savo darbą baigė priėmusios valstybės Konstituciją ir valdymo modeliu pasirinkusios Respubliką.

Kai nepriklausoma Lietuvos valstybė dar buvo tik idėja okupuoto krašto gyventojų mintyse, svarstant jos įgyvendinimo būdus ir projektuojant realius to įgyvendinimo žingsnius išryškėjo Steigiamojo Seimo, kaip pagrindinės Nepriklausomybę įtvirtinsiančios institucijos, vaizdinys. Steigiamasis Seimas minimas 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Lietuvių konferencijos, susirinkusios Vilniuje ir išrinkusios Lietuvos Tarybą, rezoliucijoje, jam 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktas numatė ypatingą vaidmenį – nustatyti „galutinius Lietuvos valstybės pamatus“. Šią užduotį Steigiamasis Seimas įgyvendino 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmęs pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Laikinojoje to meto Lietuvos sostinėje Kaune buvo iškilmingai paminėtas Konstitucijos priėmimas, o 1925 metais Rugpjūčio 1-oji – Valstybės Konstitucijos priėmimo diena, paskelbta valstybės švente, kuri buvo minima visoje Lietuvoje.

Lietuvos konstitucinės teisės ekspertai yra ne kartą konstatavę pirmosios nuolatinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos demokratiškumą. Tai liudija joje įtvirtinti demokratiniai valstybės santvarkos pagrindai, politinis pliuralizmas, nuostatos dėl pamatinių asmens teisių ir laisvių. Konstitucijoje randama ir tiesioginės demokratijos elementų, kaip antai piliečių įstatymo iniciatyvos teisė. Šioje Konstitucijoje buvo nustatytas Konstitucijos viršenybės principas, kuris teisės viešpatavimui, kaip konstitucinei vertybei, teikė ypatingą reikšmę. Būtent 1922 m. Konstitucijoje pirmą kartą buvo nustatyta, kad ne tik Seimas ir Vyriausybė, bet ir teismas yra valstybės valdžios vykdytojas.

Konstitucijos tyrėjai taip pat yra pastebėję, kad atskirais valstybės sanklodos klausimais Konstitucijos leidėjams – Steigiamojo Seimo atstovams, nepavyko rasti sutarimo. Aštrių diskusijų kilo dėl prezidento institucijos galių, valstybės ir religijos santykių teisinio reguliavimo, pasaulėžiūros dalykų, nepaisant to, Konstitucija buvo krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų derybų ir susitarimų objektas, kompromisas, teisiškai rodantis to meto visuomenės daugumos interesų pusiausvyrą.

Žymus Lietuvos teisininkas Mykolas Romeris aptardamas Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektą viltingai konstatavo, kad „Konstitucija yra rašoma ne vienai valandai, o gal ir ne vienai piliečių kartai“. Deja, šiems vilties žodžiams nebuvo lemta išsipildyti. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas ir 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimas, M. Romerio pavadintas „konstituciniu perversmu“, ne tik padarė galą „nuolatine“ ar „pastovia“ laikytai, bet gyvenime pasirodžiusiai gana trumpalaike 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijai, bet ir tiesiogiai atsiliepė tolesnei Lietuvos Respublikos raidai: tai buvo ryškus nutolimo nuo parlamentinės respublikos žingsnis, išplėtęs vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos Prezidento, galias, leidęs valstybės gyvenime įdiegti autoritarinius elementus, kurie laipsniškai įgyvendinti dviejose naujose Konstitucijose (1928 m. ir 1938 m.).

Kaistanti tarptautinė atmosfera nulėmė, kad Europos valstybėse stiprėję autoritariniai režimai (ne išimtis ir Lietuva) neišgelbėjo tarptautinės bendruomenės nuo Antrojo pasaulinio karo, vėl lėmusio dalies valstybių išnykimą iš politinio žemėlapio. 1940 metų Sovietų Sąjungos okupaciją lydėjo Lietuvos Nepriklausomybės netektis. Okupacijos metais Lietuvos piliečiai buvo išsklaidyti Sibiro tremtinių jurtose, perkeltųjų asmenų stovyklose, ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių bunkeriuose. Nors geografiškai šiuos žmones skyrė tūkstančiai kilometrų, juos vienijo jų mintyse gyva likusi demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos idėja. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba pasirašė deklaraciją, kurioje skelbė apie atkuriamą Lietuvos valstybę, besiremiančią 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos vertybėmis. Paradoksalu, kad tais pačiais 1949-aisiais lietuviai egzilyje pakartotinai išleido 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, kaip būsimos atkurtos Lietuvos nepriklausomybės teisinį ir vertybinį pagrindą.

Po penkiasdešimties okupacijos metų demokratiškai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Jo teisiniais pagrindais tapo pirmosios Lietuvos Respublikos dokumentai – 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. deklaracija. Vis dėlto tai platesnio pasakojimo apie 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją dalis, kurios 30-mečio sukaktį taip pat šiemet minėsime.

Lietuvos Konstitucijos raidos istoriją XX amžiuje pasakoja parodoje pristatomos fotografijos, valstybės institucijų rašytiniai dokumentai, periodikos spaudiniai, statistikos duomenys. Taip pat parodoje pristatomi konstitucionalizmo teisei nusipelnę Lietuvos parlamentarai, politikai, teisininkų bendruomenės nariai.

Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai yra saugomi Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Kauno arkivyskupijos kurijos archyve, Kauno IX forto muziejuje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Taip pat širdingai dėkojame prof. Vytautui Sinkevičiui už nuotraukas iš jo asmeninio archyvo, nuotraukų autoriams, fotografams Bernardui Aleknavičiui, Arūnui Baltėnui, Zenonui Nekrošiui, Pauliui Lileikiui už galimybę jas eksponuoti parodoje. Parodos rengėjai dėkingi visiems parodos partneriams už suteiktą galimybę naudotis jų saugoma dokumentine ir fotomedžiaga.

Parodos rengėja – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Lietuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Lietuvos ypatingasis archyvas

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas

Kauno IX forto muziejus

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Šiaulių „Aušros“ muziejus