Bajoriškas šaknis menančios nuotraukos
9. Bajoriškas šaknis menančios nuotraukos
Gargždiškė Rūta Cirtautaitė domisi giminės istorija ir brangina išlikusias garsios Žemaitijoje bajorų giminės palikuonių nuotraukas. Jos teta Teresė Cirtautaitė ištekėjo už Kazimiero Beresnevičiaus, kuris Telšiuose turėjo savo siuvimo ateljė. Jis pirmasis Žemaitijoje pasiūlė nuotakoms baltas sukneles. Balta palaidine, baltu sijonu ir nuometu per vestuves jis papuošė būsimąją žmoną Teresę. Iki tol moterys tekėjo vilkėdamos juodą sijoną ir baltą siuvinėtą palaidinę.
Dvarininkai Cirtautai valdė 100 hektarų žemės ir garsėjo Telšių apylinkėse kaip iškilūs, apsišvietę, svetingi žmonės, kurių namuose viešėdavo kunigai ir vyskupai.
Nuotraukose įamžinti senelis Justinas Cirtautas (1911 m.), močiutė Julija Burneikytė-Cirtautienė ir jos brolis su žmona (1924 m.)
Muziejaus istorikas Marius Mockus: „Bajorų luomo formavimosi LDK istorija labai įdomi ir sudėtinga. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių į bajorų luomą Lietuvoje pateko santykinai didelė gyventojų dalis, ypač didelis jų procentas buvo Žemaitijoje (įvairiais skaičiavimais net iki 10 proc.). Kilmingųjų dalis atsirado dėl karo tarnybos. Iki XIV a. pabaigos į karą dar buvo šaukiami visi vyrai. Vytautui pradėjus valstybės reformas buvo pertvarkyta ir kariuomenė, paverčiant ją profesionalia, vien iš bajorų susidedančia kariuomene. Šių reformų metu buvo padidintas bajorų karių skaičius – šiuo laikotarpiu bajorų luomas buvo atviras, į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiąjam kunigaikščiui. Bajorai buvo atleisti nuo ūkinių darbų ir prievolių, jų pagrindinė veikla – tarnyba kariuomenėje.
Supratimą apie bajorų luomą gerokai iškreipia dvarų istorija. Visuomenėje įprasta bajorą tapatinti su dvaru, baudžiava ir pan., nors tikrovė kiek kitokia – tik labai nedidelė dalis bajorijos valdė stambias žemės valdas ir turėjo jiems priklausančių baudžiauninkų. Remiantis 1667 m. gyventojų surašymo duomenimis, kiek daugiau nei pusė bajorų buvo bežemiai, iš likusių net 71,8 % valdė nedidelias žemės valdas ir baudžiauninkų neturėjo.
Dalinis bajorų luomo naikinimas pradėtas dar XIX a., kai Rusijos carai į bežemę ir smulkiąją bajoriją žiūrėjo kaip į pavojingiausią visuomenės grupę. 1918 m. atkūrus nepriklausomybę ir įvedus žemės reformą, buvo suduotas ekonomis smūgis ir stambiesiems bajorams, valdžiusiems dvarus. Po 1940 m. bajorija, kaip klasių priešas, buvo naikinama fiziškai.“