Istorijos

Likimas mūsų negailėjo...

Praūžus II-ojo pasaulinio karo frontui, Lietuvoje pradėjo kurtis sovietinės valdžios institucijos. Buvo 1945 metų žiema. Veiviržėnų valsčiaus jauni vyrai buvo raginami stoti į sovietinę armiją. Bet savo ryžtu ar noru ten eiti nedegė nė vienas. Tuo metu buvo draudžiami bendri susibūrimai. Bet kur tau kaimo jaunimas ištvers. Susirinko sausio 6 - ąją Trijų Karalių dieną Veiviržėnų valsčiaus Vyskupiškių kaimo gyventojo Pranciškaus Maciko trobon pulkelis jaunimo pasišnekėti, pajuokauti, pabendrauti, pasišokti. Gal penkiolika žmonių. O pro šalį, namo ėjo toks Smalakys, kuris tarnavo jau įsikūrusiame Veiviržėnų saugumo stribyne. Pamatęs sambūrį, pasuko atgal į miestelį ir pranešė stribams. Vyrus suėmė. Pradžioje nuvežė į Veiviržėnų saugumo kalėjimą. Pakliuvo ten juodupiškis Modestas Žutautas, vyskupiškis Alfonsas Macikas bei kiti ten buvę. Buvo surinkti ir atvežti vyrai ir iš gretimų kaimų (Ruigių, Vilkių, Mataičių, Liepaičių). Ten nemaitino, todėl artimieji vežė suimtiesiems maisto. Palaikė juos ten tris paras. Po to, nugabenę į Plungės komisariatą, priverstinai demobilizavo į sovietinę armiją. Išvežė į Rusijos gilumą. Važiavo net 8000 kilometrų, kažkur už Uralo kalnų. Ten buvo viena iš sovietų armijos apmokymų bazė. Dalis nuvežtųjų ten mirė, neištvėrę ligų, prasto maisto, neįprastų gyvenimo sąlygų. Atėjus pavasariui, likusieji buvo susodinti į ešaloną, kuris pajudėjo link Berlyno. Neteko vyrams imti šio vokiečių bastiono – 1945 metų gegužės 8 – ąją dieną pasibaigė karas Europoje. Bet jų vargai tuo nesibaigė. Niekam jie nerūpėjo. Ką surado – tą suvalgė, kur nuėjo – ten nakvojo. Buvo išbadėję, nuskurę. Pasakojo, kad kažkur gavo pusmaišį bulvių. Išvirė su lupyna, tokias ir suvalgė. Pasirodė negana, tai dar katilą bulvių išsivirė. Modestas Žutautas susilaikė – pasakė gana, nes po bado galėjo ir skrandis sustoti. Alfonsas Macikas valgė tol, kol norėjo, bet paskui vos galo negavo. Vargais negalais medpunkte atsigaivelėjo. Kareivius atgabeno – kareiviai nebereikalingi. Tai ir patraukė visa gurguolė namolio per Europą. Ginklai sunkūs, o ėjo pėstute. Aplink palikti tvarkingi, tarsi iš paveiksliukų, vokiečių ūkiai. Rado išeitį kareivėliai – susiradę vaikiškus vežimėlius, sukrovė ginklus į juos ir stūmė keliu paskui priekyje važiuojančias krovinines mašinas. Kas nepajėgė eiti pritrintomis iki kraujo kojomis – lipo į mašiną laikinam poilsiui. Kai sulūždavo vežimėliai, pakeisdavo kitais. Taip ir šliaužė per Vokietiją, Čekoslovakiją, Lenkiją. Keliai ten buvo geri – lygūs, pažvyruoti. O ir maisto gauti buvo lengviau. Įėjus į Baltarusiją vaizdas pasikeitė. Keliai duobėti, išmalti, purvas aukščiau kelių. Pakelėmis stovi skarmaluotos, suvargusios moterys su mažais vaikais ir graudžiai prašo – „dajte chlebuško“. O iš kur paimti tos duonos, jei patys mito bulvių lupenomis. Tarnybą baigė Breste. 1947m. grįžo namo – į Veiviržėnų valsčiaus Juodupio kaimą . Buvo sudžiūvęs, suvargęs. Sakė, kad pirmomis savaitėmis nuo stalo negalėjo pakilti, tiek norėjo valgyti.

Kalbant apie išdaviką Smalakį, tai jo galas irgi nekoks. Tuo metu Veiviržėnų miškuose jau veikė partizanų būrys. Sužinoję apie tokį jo elgesį, nutarė nubausti. Vėlai vakare partizanai atėjo prie Smalakio namų. Tasai, juos pamatęs, laukan nėjo. Žmonai partizanai pasakė - tavo vyras nusikalto kaimo žmonėms ir mes atėjome jo nubausti. Tu, moterie, gali išeiti, mes tavęs neliesime, bet jis turi būti nubaustas. Žmona pakluso, išėjo. Partizanai padegamaisiais šoviniais padegė namą. Smalakys buvo pasislėpęs ant trobos aukšto. Degant perdenginiams, nukrito į patalpą su ten laikomais grūdais. Sudegė, neišsigelbėjo.
Gyvenimas tęsėsi. Atėjus rusams, atėjo ir permainos, kurios lietuvių tautai nieko gero neatnešė. Kad ir tokia smulkmena. Prieškary buvo mada ant viršutinio rūbo atlapo užsiūti trispalvę juostelę. Rusiškai mažai kas mokėjo, gal tik vieną kitą žodį suprato. Bet iš šnairų žvilgsnių, mestelėtų frazių – „nacionalisti“, daugelis greitai suprato, kad bet kokia tautiškumo apraiška okupantams nepageidautina. Tad juostelės buvo nuardytos, vėliavos paslėptos, tautinės giesmės nebedainuojamos viešai. Knygos buvo deginamos, naikinamos, išmetamos, nes tai buvo buržuazinės ideologijos reliktas. Kas buvo drąsesnis, tas išmestas knygas namo parsinešė, ir net iki šių dienų išsaugojo. Geresnėse kaimo pirkiose buvo įsteigtos skaityklos. Į jas privežta rusiškos ir lietuviškos, sovietine ideologija persmelktos lektūros. Niekas jos neskaitė, gal tik pavartydavo. Dažnai jose dirbdavo partizanams palankūs žmonės. Naktį užėję, kitą sykį ir pernakvodavo, gaudavo žinių. Tokios skaityklos buvo Brožiuose, Grobštuose, beveik visose didesnėse gyvenvietėse.
Išvaduoti išvadavo, bet išeiti iš laisvos Lietuvos pamiršo ir mūru stojo pasienyje. Šaudė, gaudė, vežė, gąsdino, gundė komunistiniu rojumi, kuris jei ne šiandien, tai rytoj tikrai bus ir nušvis visom vaivorykštės spalvomis. Nušvito – kam Sibiro pašvaiste sniego patale, kam grindinio pilku akmeniu turgaus aikštėj, kam dirsių sauja kolchozo lauke, o kam ir Judo auksinu kruvinam delne.
Lietuvos kariuomenės nebebuvo. Kūrėsi partizanų būriai. Vieni juos vadino banditais, kiti miškiniais arba tiesiog Vyrais. Jų kova truko 10 metų. Kruvinų, beviltiškų, desperatiškų, kupinų nepakeliamos įtampos, kančių ir pasididžiavimo, kad esi nepasiduodantis Lietuvis, metų. Kaip mano mama sako – kraujas, kančia, baimė ir ašaros mus lydėjo tada. Sunku mums - dabartinei kartai suvokti tą košmarą, kuris vyko anuomet. Svetima ideologinė sistema nepajėgė sunaikinti laisvės troškimo, žmonių atminties, liaudies papročių, dainų, kalbos, meilės savo kraštui, pagarbos istorinei praeičiai.
Gyvi išliko partizanai dainose, kukliuose pakelių, pamiškių koplytstulpiuose, senose nuotraukose, atsiminimuose. Tai dar vienas rūstus, žiaurus, bet garbingas puslapis tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje. Skaudžios istorijos pamokos mums tiesia kelius į ateitį.
Šioje istorijoje panaudoti buvusios Veiviržėnų valsčiaus Juodupio kaimo gyventojos Sabinos Žutautaitės – Galkienės prisiminimai.

Straipsnį parengė Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė.

Nuotraukų apyrašai
1. Žutautų šeima iš Juodupio k. apie 1948 m. Iš kairės: Anicetas Žutautas, Sabina Žutautaitė, Leonas Žutautas, Janina Žutautaitė, Modestas Žutautas.
2. Kelias į Žutautų sodybą Juodupio k., apie 1960 m.

PLAK, TREMTINIO ŠIRDIE

1951 metų vasario 20-oji. Brožiai. Šalia vieškelio prigludusios kaimo trobos apsnigtais stogais. Pirma valanda nakties. Visi miega – žmonės šiltose lovose, gyvuliai tvartuose, gal tik pelytė atsargiai krebžda kamputyje, grauždama nukritusią duonos plutelę.

Paryčiais arba gūdžią naktį atbildėdavo saugumiečiai su stribais išvežti „buržujus“, „nepatikimus“, neįtikusius į tolimąjį Sibirą. Netikėtas beldimas į langą, duris greitai išversdavo žmones iš lovų. Įsiveržę į vidų liepdavo greitai rengtis, greitai krautis daiktus, maistą. O paskui atviroje mašinoje gabendavo į kelionei skirtus „apartamentus‘ – gyvulinius vagonus.
Tokią naktį iš miego buvo pakelta Brožių kaimo gyventoja Stanislava Kausteklytė. Gyveno dviese – ji ir šešerių metų sūnus Petras. Įvirto keturi ginkluoti saugumiečiai. Vienas jų pasakė – esi areštuojama, renkis, važiuosi su mumis. Drebančiomis rankomis užsimetė rūbus, o širdis daužosi krūtinėje - kaip Petrelis? Klausia saugumiečių, kur palikti sūnų, ką daryti, nes jis lieka vienas. Galų gale vaiką nutarė nuvesti pas tėvus, kurie gyveno kitoje gatvės pusėje. Pripuolė prie sūnelio, rengia jį, o Petrelis verkdamas klausia – kodėl tu, mamyte, mane palieki, kodėl neimi su savim, kokia tu negera ir pakėlęs rankutę suduoda jai per veidą. O Stanislavai plyšta širdis iš skausmo ir nevilties, nes ji suvokia, kad vaiką palieka ilgam...
Vežė ją žiemos naktį atviroje mašinoje iki Priekulės. Apsivilkusi skarndute, vienplaukė, o šalčio buvo 15 laipsnių. Sustirusią įvedė į saugumo būstinės kambarį – stribinyčią (dabartinis Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus) ir paliko ten trejetui valandų. Iš maisto pasiėmė lašinių gabalą, duonos puskepalį ir gal dešimt žieminių obuolių. Atsisėdo kambario kertėje. Patalpos prieblandoje pamatė, kad ne viena. Kitoje kertėje sėdėjo batsiuvys Jonas Strumyla. Matyt, jau ne vieną valandą, nes atrodė suvargęs. Pagailo, tad parideno obuolį – nors tiek. Nėjo artyn, šnekėjo nedaug, nes stribai galėjo ir klausytis. Po kiek laiko vėl įsodino į mašiną ir išvežė į Klaipėdos saugumą. Vežė kaip didžiausią nusikaltėlę – abipus stovėjo ginkluoti kareiviai, o priešais kareivis su šunimi. Įvedė į požemį, kur buvo kameros. Durys atsivėrė, o ten pilna gulinčių moterų, nėra vietos nė kojai kur padėti. Girkštelėjo vyriai užsiveriant durims. Stovi ji visa sustirusi, kojų nejausdama, o galvoje viena mintis, kad taip kur prigulti, šilumoje numigti... O kameroje moterys jau progarsiai šneka – ne su geru mums čia naktį įvedė, gal kokią šnipę pakišo? Tik viena pagyvenusi žemaitė Zoselė Alčauskienė nuo Tverų pagailėjo, pasakė – ateik, gulkis šalia. Paklausė vardo, už ką pakliuvo. Priglaudė šalia, užklojo turėtais ilgais avikailių kailiniais. Taip ir išmiegojo likusią naktį. Tris naktis dar nakvojo. Ten ir pirmosios apklausos buvo. Nieko Stanislava nepasakė, tai tardytojas iškošė pro dantis – „ti, svoloč, kak priedeš vsio skažeš“. O po to su daiktais į Vilniaus MGB kalėjimą. Vežė į Klaipėdos geležinkelio stotį naktį specialiu transportu – „voronoku“. Stoty buvo specialus tranzitinis vagonas, pastatytas nuošaliau , laukuose. Langai jo buvo grotuoti, o ir viduje buvo specialios kameros vienutės. Stanislava prisimena – „jautėmės tarsi žvėrys narvuose uždaryti. Išdavė po kelis popierėlius, kuriuose buvo užrašai – vanduo, tualetas. Kai užsimanydavai – be žodžių, pro grotas sargybiniui kišdavai tuos popierėlius. O kai vesdavo į tualetą, tai, kad nepažintume ir kokio ženklo neduotume, tam žmogui ant galvos užmesdavo antklodę“. Naktį atvykome į Vilnių. Vagoną paliko vėl nuošaliai, laukuose. Sugrūdo visus į „voronoką“. Atvežė Į MGB kalėjimą, nuvedė į tardomąjį korpusą, patalpino į bendrą didelę kamerą. Duryse buvo mažytis langelis, vadinamas „volčoku“. Per jį kas trys minutės sargybinis žiūrėdavo ką veikia kaliniai. Keturių metrų aukščio sienos, mažytis langelis palubėje ir lemputė šviečianti it žvakė. Pasieniais mediniai žemi stumdomi gultai, ant jų suvynioti vatiniai čiužiniai. Kameros vidury medinis ilgas stalas, kurio vienoje pusėje pastatyti paprasti suolai.

Na, o paskui prasidėjo tardymai. Korpusinis atsinešdavo korteles su pavardėmis ir pasakydavo pavardės pirmąją raidę. Išgirdęs savąją, prieidavai prie langelio ir pašnibždomis pasakydavai pavardę. Savaitę tardė. Mušti nemušė, bet neleido miegoti. Naktį dvyliktą valandą išveda į tardymą. Pasodina kertėje ant paprastos taburetės. Sėdi tiesiai, atsiremti nėra į ką. Nežmoniškai įskausta nugarą. Klausimai visada tie patys. Paryčiais parveda į kamerą. Ten leidžia sėdėti už stalo, ištiestas rankas padėjus ant jo arba vaikščioti po kamerą. Jei sargybinis per kameros durų akutę pamatydavo, kad bandai pasiremti ranka veidą, ar užmerkti akis, įėjęs tuoj pakeldavo. Valgyti, gerti duodavo.“ Taip kankino visą savaitę. Matė moteris, kurios po tokių kankinimų išprotėdavo arba išduodavo draugus. Akys po tiekos nemigos buvo užtinusios tiek, kad beveik nebematė, o skaudėjo ir raižė be galo. Sąmonė pusiau aptemusi, bet ištvėrė ir neišdavė nieko. Išsireikalavo akistatas su bendrabyliais. Turėjo jų tris- tai su ryšininku Juozu Jurevičiumi, partizanu Jurgiu Dirgėlu ir ryšininku Steponu Rekašiumi. Septintą parą, kai vedė į tardymą – tai sargybiniai už parankių vilkte užvilko į ketvirtą aukštą. O matyt nieko nematė – vaidenosi, lyg šikšnosparniai lekia akysna ir nori jas iškapoti. Stanislava atsimena – „tai buvo tylos ir kančių kalėjimas. Kai mane suėmė, brožiškiai visi buvo kaip ant adatų – galvojo, na jau Stasė neištvers, išduos. Ne vienas gi glaudė, maitino miškinius. Bet aš ištvėriau ir nė vieno neišdaviau“. Galų gale gegužės 15 d. byla buvo sudaryta, po parodymais pasirašyta. Nuteista buvo pagal 17 str. – už pagalbą banditams. Gavo dešimt metų tremties. Pirmą kartą po suėmimo išvedė į kalėjimo kiemą. O ten pamatė, kad jau pavasaris – žydėjo violetinių alyvų krūmas. Protu nepajėgė suvokti, kad prabėgo tiek mėnesių. Laikas buvo tarsi sustojęs. Tą svaigų alyvų kvapą mena ir dabar. Lukiškėse sėdėjo dviese su dzūkele Vladzia Pigagaite. Išsekusi Stanislava miegojo ir tik miegojo. Kai šiek tiek atsigavo ėmė domėtis aplinka. Kameros sienos buvo išraižytos įvairiais užrašais, tame tarpe ir Morzės abėcėlės ženklais. Pamažu jos pramoko ir galėjo bendrauti su kitais kaliniais. Krumpliai nuo tokio bendravimo buvo visąlaik nubrozdinti. Gaudavo ir lietuviškų knygų. Išsitiesusi ant gulto, vienoje rankoje turėdavo knygą, o kita ranka belsdavo Morzės ženklus į sieną. Žvilgsniu sekdavo „volčoką“. Jei kas- duodavo pavojaus ženklą - kumščiu suduodavo sienon. Jei nutverdavo – duodavo dešimt parų karcerio. Taip Stanislava sužinojo kuriose kamerose sėdi bendrabyliai ir per kitus perduodavo jiems žinutę. Kai norėdavo perduoti kokį daiktą, tai per langą leisdavo vadinamus „žirgelius“- siūlą su pririštu daiktu, laišku. Tai buvo pavojinga, nes iš išorės po kamerų langais buvo surašyti numeriai, o jas stebėdavo sargybiniai. Šitam dalykui labai gabi buvo Vladzia. Vieną naktį prabudo, išgirdusios šauksmą – broliai ir seserys, sudiev – važiuojam į mirtį! Pasigirdo užvedamos mašinos gausmas, šunų lojimas, sužvangėjo atidaromi ir uždaromi kalėjimo geležiniai vartai. Moterys spėjo, kad galimas daiktas juos išvežė sušaudyti. Ir, matyt, kažkur netoli, nes mašina netrukus grįžo.

Stanislava prisimena – „taip sulaukėme rudens. O toliau kaip tam posaky –„susodino į mašiną, o kur vežė velniai žino...“ Atėjo laikas kelionei į atšiaurųjį Sibirą. Bet prieš tai etapu nugabeno į Leningrado MGB kalėjimą. O ten požemiai betoniniai, šalta, kalkių smarvė, kuri dar ir akis graužė ir nyki pilka spalva. Gultai neobliuotų lentų, nei užsikloti, nei pasikloti. Praėjo savaitė. Ir vėl vagonas, dundam link Archangelsko. Pro langą šmėsčioja skurdi augmenija. Atvežė į Intą, kaip šokom iš vagono – bubt į sniegą iki kelių ir tris šimtus metrų klampojom iki gyvenvietės. Šalia jos buvo lageris. Aplinkui šachtos. Lagery buvo moterų persiunčiamasis punktas. Patikrindavo sveikatą, nustatydavo darbingumo kategoriją. Ligotus, senus ir vaikus gabendavo į Abezę. O mūsų laukė vyriški darbai. Išdavė rūbus. Ant visų buvo užsiūti numeriai – balti skudurėliai su juodais skaičiais. Buvome 800 moterų. Kasėme 4 metrų gylio ir 6 metrų pločio kanalą. Ginkluoti sargybiniai ryte išvesdavo koloną, nutįsusią per kilometrą, o vakare parvesdavo. Maistas – trys riekutės pusžalės forminės juodos duonos, cukraus gabaliukas. Tą duoną, pasmeigusios ant šakikės, pasigruzdindavome laužo liepsnoje. Duodavo dar ir košės, išvirtos iš laukinių vikžirnių. Buvo juoda kaip smala, o kartumas, laiškumas, praryti nėjo, net pykino. Kita košė buvo „medinė“, iš prosų (sorų) kruopų. Nors ir kieta, bet valgyti buvo galima“.

Tremtyje dirbo sunkiai, o širdy ruseno viltis pamatyti sūnelį ir Tėvynę. Vienintelis ryšys su gimtine buvo laiškai, kuriuos gaudavo iš sesers Genutės ir sūnaus Petro. Rašydavo jiems atgalios. Laiškai buvo reti, skausmingi, kartais viltingi. Leisdavo pasiųsti tik du laiškus per metus. Po Stalino mirties galima buvo rašyti du kartus į mėnesį. Pusšeštų metų Komij ASSR tremtyje išbuvusi politkalinė Stanislava grįžo Lietuvon į gimtuosius Brožius, vėliau gyveno Gargžduose. Nebėra jau Stanislavos, bet liko jos atsiminimai apie tuos pragaištingus Lietuvai laikus.

Straipsnį parengė Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė.

Nuotraukų sąrašas:

1. Stanislava Kausteklytė.

2. Tremtinių grupė. II-oje eilėje 1-ma iš dešinės Stanislava Kausteklytė. Komijos ASSR, Krakalės gyv. 1956 m. 

3. Petras Kausteklis, Brožiai, apie 1954 m.