Kauno poniutės delninukė

2. Kauno poniutės delninukė

Tautodailininkė Audra Jankeliūnienė brangina močiutės sesers palikimą – prabangią delninukę, kurią yra tekę likinai pasaugoti net su visais joje buvusiais laidotuvėms skirtais pinigėliais. 1905 m. Skuode gimusi mamos krikšto mama Ona Dirkstytė paskutinius metus praleido Audros šeimoje, mat savos šeimos neturėjo. Buvusi Kauno poniutė, barankų fabrikėlio savininkė rengėsi madingai. Blizgančios odos prabangi delninukė, kuriai jau beveik 100 metų, ir šiandien gali būti nešiojama pagal paskirtį. Po tetulės mirties Audra mamai neleido išmesti delninukės ir pasiliko kaip brangų prisiminimą.

Muziejaus istorikas Marius Mockus: „Dar XIX a. yra žinomas gana skeptiškas lietuvių požiūris į verslą, kai kur tai net buvo laikoma negarbinga veikla. Tačiau gerėjant demografinei padėčiai vien iš žemės ūkio pragyventi darėsi sudėtinga. Ūkiai buvo paliekami arba vienam iš vaikų (likusieji be žemės turėjo dirbti samdiniais pas stipresnius ūkininkus, kur atlyginimas buvo menkas), arba skaidomi dalimis (iš likusios mažos žemės valdos taip pat buvo neįmanoma pragyventi). Prasidėjo didelio masto emigracija. Dalis tų, kuriems pavykdavo prasigyventi užsienyje, grįžo su uždirbtu kapitalu ir ėmė steigti bene pirmuosius lietuviškus verslus. Šis procesas sutapo ir su tautiniu atgimimu. Dar XX a. pradžios spaudoje matome, kad inteligentai rūpinosi ne tik lietuvybės puoselėjimu, bet kėlė ir lietuvių verslo plėtros būtinumo klausimą. Buvo skatinama imtis amatų ar prekybos. Atgavus nepriklausomybę pradėti rengti įvairūs mokymai, steigtos ir organizuotos įmonės kooperatyvų pagrindu. Deja, pokyčiai visuomenėje nevyksta taip sparčiai, dalis konservatyvesnės visuomenės vis dar skeptiškai žiūrėjo į miestus, madas ir kitas naujoves.

Žinant apie šį laikotarpį ir tai, kad Ona Dirkstytė turėjo savo verslą, mėgo rengtis madingai, rodo, kad ji buvo gana išsilavinusi ir naujienas sekanti moteris. Juolab kad Kaunas, kaip laikinoji sostinė, anuomet diktavo madas, tad, gyvenant ir verslą kuriant ten, tikrai buvo į ką lygiuotis.“