Naujienos

APIE AGLUONĖNŲ KILMĘ

 I DALIS

Agluonėnų pavadinimo kilmė

Agluonėnų kaimui 480 nuo tada, kai „Agolon“ Agluonai pirmą kartą paminėti Klaipėdos valsčiaus gyventojų mokesčių knygoje. Šį atradimą padarė profesorius Domas Kaunas 1984 metais.

Nuo XIX a. pradžios rašto ir spaudos šaltiniuose pasirodo pavadinimas Agluonėnai (vokiškai Aglonen, Aglohnen). 1949 m. įvykdžius administracinio-teritorinio suskirstymo pakeitimus oficialiu pavadinimu buvo paskelbti „Aglonėnai“, tik nuo 1974 metų pavadinimas tapo tokiu, kaip dabar - Agluonėnai. Agluonėnų kaimas pavadinimą gavo nuo Agluonos upės. Mažojoje Lietuvoje vietovardžių kilimo iš vandenvardžių būta atvejų nemažai.  Upėvardžiais pavadinti  nuo Veiviržos kilę Veiviržėnai, nuo Minijos kilusi Paminijo gyvenvietė (anksčiau taip vadinta Priekulė) bei   Drevernos kaimas.

Ar žinote, kad Agluona ar Agluonai - baltų gyvenamame plote itin paplitęs vietovardis ir upėvardis. Lietuvoje teka 7 Agluonos upės ir upeliai bei yra dar 2 kaimai šiuo pavadinimu?

Agluonos žodžio kilmei nustatyti yra kelios teorijos. Profesorius G.H.F. Neselmanas kildino Agluonėnus nuo žodžio „eglė“. Akademiko V. Mažiulio veikale „Prūsų kalbos paminklai“ (1981, p. 286) užfiksuotas jau išnykusios baltų šakos –prūsų kalbos žodis „aglo“, kuris reiškia tamsą, rūką, miglą, darganą. Tuo teiginiu remiantis, galima teigti, kad Agluona galėjo reikšti drėgną vietą.

Administracinis suskirstymas ir Agluonėnų vieta 1540 m. Klaipėdos valsčiuje

Pasak D. Kauno „Agluonėnai. Gyvenvietės istorijos metmenys iki 1939“ (1984 m.  p.9-10 p.), jau kryžiuočių ordino viešpatavimo laikais lietuvių gyvenamos žemės Prūsijoje buvo vadinamos Lietuva, Mažąja Lietuva arba Prūsų Lietuva. Prūsijai 1701 m. tapus karalyste, tankiau lietuvių gyvenamos žemės oficialiai buvo vadinamos Lietuvos provincija ar Lietuvos departamentu. 1709-1711 m. po maro mirė daug lietuvių šiose teritorijose, todėl Prūsijos valdžia veikiai Mažąją Lietuvą ėmė kolonizuoti ir germanizuoti. Iki 1724 m. Mažąją Lietuvą administravo karališkoji valdžia Karaliaučiuje. Nuo kryžiuočių užkariavimo laikų ML buvo skirstoma į padalinius . 1735 m. žemėlapyje „Prūsų Lietuva“ skirtoma tik į apskritis (distriktus) Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsručio. XIX a. apskritys smulkinamos, steigiama vis daugiau valsčių. 1540 m. Klaipėdos valsčiui priklausė teritorija nuo Nemirsetos iki Rusnės ir Šilutės. Pagal mokesčių rinkėjų duomenis joje buvo 62 vietovės, vadinamos kaimais. Krašte gyveno 1 valsčiaus pasiuntinys (Žardėje) ir 7 seniūnai, lietuvių vadinami vagoriais. Paminijy, (1540 m. Priekulė dar neegzistavo, ji vadinama Paminijo kaimu) gyveno būsimasis Priekulės miestelio pradininkas ir krikštatėvis vagorius Lukas Priekulė su gausia šeimyna. Kretingalėje, Eketėj, Žardėj, Šlapžemėj, Nemirsetoj, Smeltėj ir Karvaičiuose – gyveno po seniūną.

1735 m. Klaipėdos apskritį sudarė Klaipėdos miestas ir jo teritorija, Klemiškės, Priekulės, Šilokarčiamos ir Rusnės valsčiai. Agluonėnai ir Kantvainiai priklausė Priekulės valsčiui. Agluonėnų valsčius greičiausiai susidarė XIX a. antroje pusėje. Valsčiui priklausė be Agluonėnų Ašpurvių, Būdviečių, Butkų, Griežių, Juodikių, Kantvainių, Pėžaičių, Poškų, Pozingių, Rokų, Rundiškės, Vanagų, Voveriškių ir Žiaukų kaimai.

Pagal A. Emerio 1540 m. gyventojų mokesčių knygą sudarytą planą Agluonėnų kaimas buvo didžiausias Klaipėdos valsčiuje. Prof. D. Kauno duomenimis (1984 m., p.11) greitai Agluonėnų teritorija ėmė mažėti. Nuo jos atskilo savarankiški Kantvainių, Vanagų, Gelžinių, Margių, Kisinių, Juodikių, Kalvių, Šernų, Žiaukų ir Rokų kaimai. Skilo net patys Agluonėnai. J.F. Goldbeko „Pilnoje Prūsijos karalystės topografijoje“ (1785) pažymėti du kaimai: Agluonos Juška ir Agluonos Nausėdai. Pirmasis buvo karališkasis kaimas, antrasis – šatulinis (valdovo iždo). Karališkųjų kaimų bet koks turtas priklausė monarchui. Šatuliniai žemę gaudavo su baudžiavinėmis prievolėmis už kurias mokėjo mokestį valdovo iždui. Valstiečiai buvo skirstomi einantys lažą ir mokantys mokesčius.

Agluonėnų miškai turėjo būti nemaži. Iš jų XVII a. Klaipėdos miesto gyventojai apsirūpindavo malkomis. Apie XVIII a. pabaigą ir XIX a. pradžią abi Agluonos vėl buvo sujungtos į vieną kaimą. 1893 m. Agluonėnai jau buvo valsčiaus centras, priklausė Karaliaučiaus apygardos Klaipėdos apskričiai. 1919 m. atskyrus Klaipėdos kraštą kaimo padėtis nepasikeitė. 1925 m. Klaipėdos krašto statistikos biuro duomenimis Agluonėnai buvo valsčiaus centras, nusikaltėlius teisė valsčių apygardos teismas Priekulėje. Agluonėnų valsčiaus viršaičiai antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo Vanagų gyventojai Kilius ir Bložė. Kaimo reikalus tvarkė seniūnas (vadintas šaltyšium). Jį šešeriems metams visuotinėse sueigose rinko gyventojai, tvirtino valdžia. Agluonėnų seniūnai buvo Martynas Vilkas nuo 1899-1926 m. Seniūno įpėdiniu vėliau tapo jo sūnus Jonas.

Kas davė pradžią kaimų pavadinimams Agluonėnų apylinkėse

Įdomus Agluonėnų kaimo gyventojų sąrašas, kuris pateiktas toje pačioje 1540 m. mokesčių mokėtojų knygoje, kurį aptiko prof. Domas Kaunas (1984m. 16-18 p.). Mokesčių knygos autoriai buvo svetimtaučiai, tad tiksliai atstatyti pavardes neįmanoma.

 1. Iš viso 1540 m. Agluonėnuose gyveno 18 ūkių šeimininkų. Gricius Niklas, Agluona Juška Juškos giminės pirmtakai greičiausiai buvo pirmieji vietos gyventojai, pavardę gavę nuo Agluonos upės. XVIII a. buvo 2 kaimai Agluonos Juška ir Agluonos Nausėdai.

2. Endrius Kantvainis (Šito Kantvainio sodyba - Kantvainių kaimo ištakos).

3. Makys Rakšelis, jo sodyba davė pradžią Vanagų kaimui, kuris XVIII a. buvo vadinamas Rakšelių Mikučiais arba Vanagais.

4. Gedimino Gelžinio sodyba davė pradžią Gelžinių kaimui.

5. Vaitkus Margis davė pradžią Margių kaimui.

6. Šeimininkas Mastvilas Kisinius XVIII a.- kaimui Mastvilo Kisiniai arba Kisiniai, šiandien Kisiniai.

7. Vaitkus Juodika davė pradžią Juodikių kaimui.

8. Jonas Žiauka davė pradžią Žiaukų kaimui,

9. Petras Rokas-Rokų kaimui.

10. Šeimininkas Martynas Jokšas davė pradžią dviems kaimams : XVIII a. buvo Jokšų Martynai arba Kalviai antras Jokšų Martynai arba Šernai. Šiandien yra Kalvių ir Šernų kaimai.

Iš šio sąrašo matyti, kad iki XVII a. pabaigos kaimuose gyveno tik lietuvių šeimos, kelios vokiečių šeimos įsikūrė XIX amžiuje.

Nuotraukų sąrašas:

1. Agluonėnų etnografinė sodyba. Airidos Žukienės nuotrauka.
2. Nuo 1923 m. laiškanešių namas, nuo 1934 m. pašto agentūra, vėliau Agluonėnų apylinkė. Airidos Žukienės nuotrauka.
3. Nuo 1925 – 1931 m. pašto agentūra. Airidos Žukienės nuotrauka.
4. Agluonėnai. Airidos Žukienės nuotrauka.

Naudoti šaltiniai :

      1. Kaunas D. „Agluonėnai. Gyvenvietės istorijos metmenys iki 1939“,1984.

      2. Pocytė S.“ Agluonėnai. Kaimas istorijos pagairėje(1939-1990)“, KU, 1994, Klaipėda.

      3. Purvinas M. „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“, Etninės kultūros globos taryba, 2008,V.

Parengė Giedrė Rudaitytė, Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė.