Naujienos

Apie senovės prūsų dievus: Pergrubrį, Ganiklį,  kurių funkcijos suteiktos  šv. Jurgiui

Šiame straipsnyje ne tik perskaitysite apie senosios baltų religijos liekanas šiandieninėse Jurginėse, bet ir būsite kviečiami pamąstymui, ką davė šių apeigų atsisakymas, ar tai susiję su prarasta pagarba žemei? Straipsnio gale rasite duonos su raugu receptą Jurginėms J.

Balandžio 23-oji  – Jurginės, krikščioniška šventė.  O gal baltiška ganiavos pradžios ir laukų laiminimo apeiga?  Kai skaitai istorinę bei etnografinę informaciją supranti, kad ne tik bažnyčios buvo statomos ant pagoniškų aukojimo vietų, bet ir krikščioniškieji šventieji paveldėjo baltiškųjų dievų savybes. Kitaip žmonės nebūtų priėmę svetimo tikėjimo. Juk tikėjimas yra tai, kas tvirčiausia žmoguje, kas jam brangiausia, kas slypi jo sielos gelmėse ir ko žmogus negali išsižadėti, nebent kartos pasikeičia. Pasikeitė kartos, o mes  pamiršom Pergrubrį ir Ganiklį, o juk Šv. Jurgio funkcijas proistoriniais laikais atlikdavo jie.

Atėjus pavasariui žynys užsilipęs ant kalvos kreipdavosi  į deivę, didžiąją gimdytoją Ladą, pranešdavo, kad atėjo pavasaris, kad kuo greičiau atrakintų žemę, išleistų sidabro rasą, augintų šilkinę žolę ir kitus augalus, duotų šiltą lietų. Vėliau panašiais prašymais buvo kreipiamasi į Šv. Jurgį.    Jurginių periodu kontaktas su žeme buvo svarbus, L. A. Jucevičiaus teigimu(7, p. 199), žmonės voliodavosi ant žemės sakydami „Augink dieve, augink, dieve“, klausydavosi prie žemės ausį pridėję, ką žemė kalba, giedodavo giesmes.

 Apeiginė duona. Kiaušiniai.

Prosenoviniu Jurginių papročiu buvo kepama apeiginė duona, į kurią įkepdavo kiaušinius. Pasak P. Dundulienės (1; p. 306, 307) duona buvo  nešama aplink laukus 3 ar 12 kartų, vienas kepaliukas pakasamas, prašoma dievybių gero derliaus, gyvulių apsaugojimo nuo vilkų ir ligų, o kitas kepaliukas parsinešamas namo, sakoma: „Aikškit vaikeliai, pažiūrėkit, ką davė rugeliai“ ir padalijamas namiškiams, suvalgomas. Tai turėjo namiškiams suteikti laimę, santarvę, vienybę. Dar XX a. pradžioje reliktai šitų apeigų buvo aptinkami: skulptūrėlės iš vaško ar pačius veršiukus, ėriukus, lašinius nešdavo bažnyčion, ar kunigui ar prie Šv. Jurgio statulėlės, kartais duodavo ubagams, kad melstųsi už jų gyvulius, derlių.  

Gyvulių išginimas į laukus. Dievas Ganiklis.

Per Jurgines dažniausia būdavo pirmą kartą išginami gyvuliai į laukus, tad ta diena buvo apipinta apeigų. Kadangi baltai neturėjo vienos Jurginių dienos, o tai buvo laikotarpis, kurį žyniai nustatydavo stebėdami dangaus kūnus, pats pirmo gyvulių išginimo procesas buvo apipintas apeigomis. Šeimininkė kepė duonos kepaliukus už gyvulius, nešėsi smilkalų, šeimininkas nešė lėkštę apdengtą drobule, joje pora kiaušinių, žvakė, piemenys turėjo rykšteles iš beržo, karklo, kadagio. Ir taip visi apeidavo gyvulius. Valydami žvake „nuo blogos akies“, mušdami rykštele bei smilkydami. Kiaušinius atiduodavo piemeniui.

Katalikų bažnyčia, negalėdama išnaikinti tvirtai įsigaliojusio papročio smilkyti, pradėjo šventinti augalus, skirtus gyvulių smilkymui, per devintines ir  verbas. Gyvūnų smilkymo tikslams buvo naudojami šie augalai, priemonės: šermukšnis, dilgėlės, aštrūs daiktai, žarijos, česnakas, žilvyčiai, berželiai, kadagiai.

Išginimo dieną buvo laikomasi daug draudimų: nejudinti žemės, nekalti kuolų, nedirbti su arkliais, ant krosnies autis kojas, galąsti peilį, nesiskolinti. Pargenantį piemenį šeimininkė pasitikdavo su varške ar sūriu,  įteikdavo jam lazdą, kur sužymėti visi gyvuliai. Šis tą lazdą padėdavo tvarto kampe, kad visi gyvuliai sugrįžtų po ganiavos sveiki.

 Malda Ganikliui:

„Kaip tas akmuo kietas, nebylus ir nejudrus, taip, o dieve mūsų Ganikli, vilkai ir visi kiti plėšrūnai tegu negali pajudėti ir padaryti žalos mūsų gyvuliams, tau globoti pavestiems.“ (N. Vėlius, 6, p.513, 547).

 Šią maldą sakydavo kerdžius išginęs gyvulius, siekdamas juos apsaugoti nuo vilkų. Pasak P. Dundulienės, (1., p.272.) Tilžės apylinkėse kerdžius apeidavo bandą, kas kartą mesdamas į ją kiaušinį. Į kurį gyvulį pataikydavo, tas buvo skirtas vilkui. To gyvulio net nesaugodavo, o jei jį nusinešdavo vilkas, visas kaimas atlygindavo nukentėjusiam. Krikščionybės metu žmonės panašias maldas kalbėdavo kreipdamiesi į Šv. Jurgį, kad apsaugotų gyvulius.

Piemenys giedodavo: „Ganikli, dievaiti, Ganyk mano karvaitę, Ganyk mano patilką, Neleisk vagio vilko...“ (P. Dundulienė, 2; p. 313). Vėliau apeigų, maldų tekstai tapo kaip piemenų žaidimai, eilėraščiai.

 Išginimo apeigose dažnai naudojami du kiaušiniai, jie apnešami apie bandą, apie tvartą, užkasami po slenksčiu, tvarto kampuose, atiduodami piemeniui. Kartais vieną atiduodavo piemeniui, kitą ubagui prie bažnyčios:

„Varėnos apylinkėse išvarydami gyvulius, apnešdavo apie tvartą porą kiaušinių, pakasdavo po vieną iš abiejų slenksčio pusių, o išginę, juos iškasdavo ir nunešdavo į bažnyčią ir padėdavo prie altoriaus.“ (P. Dundulienė, 1, 311 p. ). Iš šios ištraukos matome, kaip pasireiškia dviejų tikėjimų samplaika. Senojo tikėjimo, kur reikėjo aukoti gamtos dievams, turintiems savo funkcijas nebeliko, o veiksmai, apeigos ir jų svarba liko, tik nukreipta vienam krikščionių dievui.               

 Maldos  Pergrubriui ar Pergubrei.

P. Dundulienė ( 3; p. 78-79) mini deivę Pergubrę, kurią autoriai J. Lasickis ir M. Strijkovskis  vadina pavasario ir žiedų davėja. Žodis „Pergubris“ artimas lietuvių žodžiams „gubrys“, „gubriuota dirva“, kurią įdirbdavo ir išlygindavo kapliu. Kadangi dirvos pergubrijimas buvo atliekamas moterų. Vėliau atsiradus ariamajai žemdirbystei ir įsigalėjus patriarchatui Pergubrė tapo Pergubriu. Kai kur T. Narburto duomenimis liaudies dainose sakoma: ,,Duok mums žiedų, duok Grubyte, padaryt gražiai vainikus...“. Strijkovskis taip pat mini deivę Pergubrę, kaip moterišką būtybę. Maldose jis užrašęs (XVI a.), kad  aukotojas pasiėmęs alaus ąsotį sakydavęs: „O Viešpatie, deive mūsų Pergrube, tu įkyrią žiemą nuvarai, o teikiesi žolynus, gėleles ir žoleles visoje žemėje dauginti. Mes dabar tavęs prašome, kad mūsų pasėtus javus ir tuos, kuriuos sėsime, gausiai padaugintumei, kad varpingi augtų, o visokius kūkalius teikis sumindžioti“( P. Dundulienė,3; p.79). Tad galime teigti, kad Pergrubris ir Pergubrė yra tas pats dievas tik laikmečiui keičiantis vardas kito.

„Sūduvių knygelėje“ minimi, maldų tekstai, kurias kalbėdavo žyniai. N. Vėliaus minima malda dievui Pergrubriui. Ją prieš pavasarinį arimą, sako prūsų žynys, laikydamas iškeltą alaus kaušelį. Geriama be rankų, sukandus dantimis bei permetamas kaušelis per galvą: „ O didysis ir galingasis dieve Pergrubriau, tu išgeni žiemą ir grąžini visam kraštui lapus ir žolę, mes prašom tavęs, kad tu augintum ir mūsų javus ir užgožtum visas piktžoles“(N. Vėlius.,6; p.,130,145).  Taip pat šiuo laiku, kai vyko sėja, dirvos ruošimas kreipdavosi į Perkūną, prašydami ankstyvo lietaus, į dievą Svastiką, kad suteiktų šviesos, Pilnytį, kad varpos augtų gražios. Kelių pagoniškųjų dievų funkcijas krikščionybėje atlieka vienas Šv. Jurgis.

J. Kudirka (8; p. 10-14) mini, kad su maldomis į Pergrubrį,  vėliau į Šv., Jurgį buvo kreipiamos Jurginių giesmės, kurios giedotos Pietryčių Lietuvoje dar XX a pradžioje, kurių tekste prašoma, kad sušildytų žolę, rugeliai užaugtų, sužaliuotų medžiai.

Dar labai dažnas apeigų momentas buvo linkėjimai. Jų galia buvo šventai tikima. Kaimynai lankydavo vieno kitus linkėdami  gero derliaus, sėkmės su gyvuliais, žemdirbiams sveikatos. Šią tradiciją kažkiek esame išsaugoję, bet reiktų ją dažiau taikyti prisimenant archaišką jos reikšmę.

Dažnai man kyla klausimas, ar krikščionybė uždrausdama pagonims žemės „sudievinimą“, apeigas, giesmes, palinkėjimus, maldas  neprisidėjo prie  žmonių nepagarbaus elgesio su gamta ir gamtoje: šiukšlinimas, medžių besaikis pjovimas, vandens teršimas, žuvų, žvėrių naikinimas. Juk kažkokios grandies krikščioniškame tikėjime trūksta, kas liečia žmogaus ryšį su žeme...Dievas atsakingas už dvasinius reiškinius žmogaus gyvenime, o kas atsakingas už materialinius ? Šv. Jurgis, juk riteris, kuris išvadavo miestą nuo slibino, pasak legendos, ar gali būti jam artimi derliaus ir ganiavos reikalai? Čia galime tą klausimą palikti religijotyros žinovams. Matau visose šiose pagoniškose apeigose rūpestį, dėmesį, pastangas. O kur įdedama  daug dėmesio, darbo- visada yra rezultatas. Linkiu ieškoti ryšio su žeme patiems, pasitelkiant savąja išmintimi ir remtis senovės prūsų gerąja patirtimi, t.y. pagarba žemei.

Kviečiu išsikepti Jurginių duonos su įkeptu kiaušiniu.

Straipsnį parengė Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė Giedrė Rudaitytė.

Duonos su raugu receptas:

300g. rupių ruginių miltų

200 g. ruginių miltų

500 g. nepikliavotų kvietinių miltų

100 g. nuplikytų avižų

100 g. kvietinių sėlenų ar gemalų

100 g. linų sėmenų

2 saujos kmynų

2 a/š druskos

150 g. cukraus

500 g. raugo

               Visus ingredientus sudėti, užpilti 1 litru beveik karšto vandens. Išmaišyti, įdėti raugą ir minkyti 15 min. Laikyti 6 val. šiltai, kol iškils. Nuimti 500 g. masės raugui. Raugą Įdėti į šaldytuvą, laikyti įki kito kepimo. Tešlą dėti į skardą, patektą aliejumi ir kepti 1 val. 100 o C. Jurginėms į šią tešlą reikėtų dėti kietai išvirtą nuluptą kiaušinį.

Nuotraukos iš 2018 metų Jurginių šventės kartu su Agluonėnų darželiu "Nykštukas".

Literatūra:

1. Pranė Dundulienė. Lietuvių etnografija. Vilnius: Leidykla „Mokslas“,1982.

2. Pranė Dundulienė. Lietuvos etnologija. Vilnius:  „Mokslas“ leidykla, 1991.

3. Pranė Dundulienė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius: „Mokslas“ leidykla, 1990.

4. Libertas Klimka. Lietuviškų tradicijų skrynelė. Vilnius: Didaktika, 2013.

5. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų religinė elgsena. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2017.

6. Norbertas Vėlius. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II T, 2001.

7. Liudvikas Adomas Jucevičius. Raštai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros draugija, 1959.

8. Juozas Kudirka. Jurginės. Vilius: Informacijos ir leidybos centras,1997.