Apie Eugenijų Renė:
XIX a. I pusėje Gargždų dvaras atiteko baronams Renėms. Valdant tėvui Feliksui Renei, o vėliau jo sūnui Eugenijui Renei (1830-1895), dvaras išgyveno savo klestėjimo laiką. Šiuo laikotarpiu buvo pastatyti mūriniai dvaro rūmai, XIX a. II pus. suformuotas angliškojo stiliaus parkas, garsėjęs kaip vienas gražiausių Telšių apskrityje. Eugenijus Renė buvo išsilavinęs, mėgstantis keliauti, domėjosi menu, kūrė romantinę poeziją. 1878 m. Vilniuje lenkų kalba išleista jo knyga „Poezye i prace dramatyczne“. Eugenijaus Renės rūpesčiu buvo įrengtas dvaro muziejus, kuriame eksponuota vertinga porceliano dirbinių kolekcija, įvairios senienos, o dvaro biblioteka buvo papildyta iki 4000 knygų ir garsėjo tarp aplinkinių dvarų vertingais ir retais spaudiniais.
Žinome, kad net keletą šimtmečių Gargždai buvo pasienio miestelis, taigi nusikelkime kartu tu autoriumi į neramią naktį pasienyje...
Naktis pasienyje
Dausoms saulelė siunčia paskutinį blyksnį,
Ir tą jau baigia dengti miglos vakarinės,
Iš už kalnelio mėnuo sunerimęs spygso,
Lyg jam smalsu žinoti, – kur tos giesmės imas,
Kurių aidai atskrieja iš tolių laukymių.
Balsai tie iškilmingi, skaistūs ir pamaldūs,
Vaikų Žemaičių kaimų plaukiantys krūtinių.
Jie traukia jau namo, pabaigę dienos darbus.
Tokia didi darna, pasiekus dažną ausį,
Dar prieš minutę garsiai nuostabiai skambėjus,
Kurios visa gamta taip susikaupus klausės,
Jau visiškai nutilo, ir tiktai išėjęs
Sargybon kaimo sargas atsiliepė beldimais,
Suūbavo naminė pelėda kraupokai,
Varlių dar iš vandens jai pritarė kurkimas...
Ak! Širdį pervėrė mintis liūdnoka:
Visai kaip idealai šviečiantys jaunystės –
Pradingo ir išnyko tonai tie nuostabūs,
Ir tiktai tuo garsus mums lemta dar išgirsti,
Kur dunda ausyse – it varpas mirties skamba!..
Ką čia šneku?.. Pasieks dar vienas mielas gausmas:
Švelnus lakštutės balsas – nuo upės atskriejęs,
Jautriai gaudžia gaida išlies ji savo skausmą,
Bet miegas ją nutildys – ir užmerks blakstienas.
Eugenijus Renė
