Naujienos

Gargždų krašto muziejuje eksponuojamoje dailės darbų parodoje „Kaukės“ žiūrovui pristatomos lietuviškai tradicinei Užgavėnių šventei būdingos zoomorfinės, antropomorfinės, demonomorfinės kaukės, pasaulio kultūrų gilesnio pažinimo įtakotos kaukės – Venecijos karnavalo, Prancūzijos Mardi Gras šventės, japonų seniausiojo klasikinio teatro „Noh“, liaudies teatro „Kabuki“, graikų teatro, Majų ir kitų kultūrų kaukės bei vaikų tapybos darbai.

Kaukės nuo seno siejamos su apsauga nuo piktųjų jėgų poveikio, totemais, dievybėmis, protėviais. Lietuviškoje žemdirbiškoje kultūroje kaukės vaizdavo ne realias, bet anapusinio pasaulio būtybes, kurios buvo suvokiamos kaip žemdirbystės globėjos, protėvių dvasios, namus ir laukus saugojančios dievybės, skatinančios vaisingumą bei derlingumą. Kasmet stebėdamas žemės mirties-atgimimo ciklą, žmogus jausdavosi esąs gamtos dalis, todėl savo veiksmais stengdavosi įsilieti į gamtoje vykstančius reiškinius ir juos paveikti. Anapusinis pasaulis buvo sutapatinamas su kaukes dėvinčiais žmonėmis, persirengėliams buvo priskiriamos maginės savybės, per šventes užtikrinančios sėkmingą žmonių bendruomenės ir ją supančio pasaulio perėjimą į naują atgimimą, darnos atkūrimą. Rašytiniuose šaltiniuose kaukės ir persirengėliai Lietuvoje minimi nuo 15 a., kur H. Beringeris aprašė persirengėlius, kaukes. Dauguma lietuviškų kaukių sukuria humoristinį vaizduojamo personažo įvaizdį, kuris šventės persirengėliui leidžia krėsti pokštus ir išdaigas, o už tai nesusilaukti subarimo, pykčio, anaiptol – bus apdovanotas pinigais ar kokiais skanėstais. Tarybmečiu kaukių gaminimas ir pati Užgavėnių šventė buvo sunykusi, tačiau tvirtai laikėsi Žemaitijos regione – Plungėje, Plateliuose, Telšiuose, kur švęsta tradiciškai su persirengėlių personažais, kaukėmis, Morės sudeginimu. Įdomus faktas, jog dienraštis „The Guardian“ lietuviškąsias Užgavėnes 2017 m. įtraukė į geriausių Europos tradicinių karnavalų dešimtuką.

Dailės darbų parodoje „Kaukės“ didžiąją dalį darbų sudaro kaukės, artimos tradicinei lietuvių tautodailei, vaizduojančios gyvūnus. Medžiagų ir darbų atlikimo technikos dermė būdinga zoomorfinėms kaukėms - „ožys”, „arklys”, „gervė”, „meška”, „avinas“, „kiaulė“, „šuo“, „katė“, „gaidys“ ir kt.  Dėmesį patraukia sukurtos demonomorfinės kaukės – „giltinė”, „velnias”, „ragana“. Šios kaukės parodos žiūrovą intriguoja savo dydžiu, netolygiu paviršiumi, išraiškingomis nosimis, akimis, suveltais kudlotais plaukais.

Parodoje pasigrožėti galima ir kitų kultūrų inspiruotomis sukurtomis karnavalinėmis kaukėmis, iš senojo teatro žanro kildinamomis tradicinėmis japonų, graikų kaukėmis. Venecijos kaukių karnavalas oficialiai rengiamas nuo 1296 m., o suklestėjo 18 a. viduryje. Ilgainiui karnavaliniai kostiumai ir kaukės tapo atskira, aukšto meistriškumo reikalaujančia, amatininkystės šaka Italijoje. Populiariausios kaukės yra „Bauta“, „Moretta“, „Medico della Peste“. Šiandien šios kaukės ir kostiumai lengvai atpažįstami visame pasaulyje. Panašios puošnios, blizgios, gausiai dekoruotos  kaukės ir kostiumai būdingi Prancūzijoje švenčiamai Mardi Gras („riebusis antradienis“) šventei, kuri atėjusi iš senosios Romos laikų. Mardi Gras šventė labiausiai išpopuliarėjo 18 a., giliausias jos tradicijas puoselėja Nicos, Nantes, Dunkirko miestų bendruomenės.

Paroda eksponuojama iki kovo 2 d.

Gargždų krašto muziejaus informacija