Naujienos

Lapkričio 2 d. visoje Lietuvoje minima Vėlinių diena, tačiau vėžaitiškiams ši diena įprasmina dar vieną svarbų įvykį, kuomet prieš 206 metus 1817 m. lapkričio 2 d. anuometinių Vėžaičių dvarininkų Volmerių giminė Gardino bajorų deputatų suvažiavime oficialiai pripažinta bajorų luomo nariais[1].

Vėžaičių dvaras turimuose istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. I. pusės, tačiau tikslus pačio dvaro įkūrimo laikas nėra nustatytas[2]. Dvaras 300 metų priklausė grafams Volmeriams. Istorizmo stiliaus Vėžaičių dvaro ansamblio pastatai, išlikę nuo XIX a. pab. Tai architektūrinę, istorinę, urbanistinę vertę turinti Vėžaičių dvaro sodyba. Įvažiavimą į istorinę Vėžaičių dvaro teritoriją ženklina išlikę pietiniai (vadinamieji „baltieji“) ir šiauriniai (vadinamieji „raudonieji“) vartai. Šių vartų kolonos atvaizduotos ir Vėžaičių miestelio herbe[3].

Vėžaičių dvaras Volmeriams priklausė nuo 1774 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798 m.) už nuopelnus tarnyboje skyrė Vėžaičių žemes Gardino pavieto maršalkai (nuo 1784 m.), LDK tribunolo raštininkui Kazimierui de Polenta Volmeriui. Jis savo lėšomis 1784 m. pastatė vieną iš seniausių Telšių vyskupijoje Vėžaičių medinę Šv. Kazimiero bažnyčią. Vėžaičiuose dvarą valdė 4 Volmerių kartos: po Kazimiero dvarą paveldėjo jo sūnus Leonardas Volmeris (~1770–1847 m.), apie 1847 m. valdą perėmė Leonardo sūnus Edvardas Volmeris (1808–1883 m.). Paskutinis iki 1934 m. valdė pastarojo sūnus Vaclovas Volmeris (1861–1935 m.)[4].

1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, per po kelerių metų vykusią žemės reformą dalis dvaro žemių buvo išparceliuota, kai kurie pastatai – sugriauti ir sunaikinti. Po reformos pasikeitus ekonominėms sąlygoms ir politinei situacijai V. Volmeris, laikydamasis bajoriškų tradicijų, jau nebesugebėjo moderniai ūkininkauti. Apie 1936 m. dvarą iš varžytinių nusipirko Kostas Jašinskas.

Garbioje parko vietoje neogotikinėje Volmerių koplyčioje-mauzoliejuje, vadinamame „grabulka“, buvo laidojami grafai ir jų šeimos nariai. Sovietmečiu „grabulka“ buvo išniekinta ir galutinai sunaikinta. Iš Vilniaus atvykusi Stanislava Jūratė Volmerytė-Valaitienė, padedama vėžaitiškių, surinko prie koplyčios išmėtytus dvariškių kaulus ir palaidojo juos Vėžaičių kapinėse. Kapą ženklina kukli iš lauko akmens padaryta plokštė su užrašu: „Čia guli grafų Volmerių palaikai iš nugriautos Vėžaičių dvaro koplyčios“[5]

Mantas Užgalis, Gargždų krašto muziejaus muziejininkas (istorikas).