Naujienos

Autorius : Giedrė Rudaitytė

Kalėdiniai papuošimai bei proistorinės tradicijos

Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms buvo rišamas vainikas iš eglišakių, kitų augalų visžalių šakelių, simbolizavo amžinąjį gyvybės ratą. Kalėdiniame vainike buvo dedamos keturios žvakės, dažniausiai raudonos. Mieste (Memelyje) vyravo mada vainiką kabinti virš durų, o kaime -dėdavo ant stalo. Kalėdiniai arba Advento, vainikai buvo itin populiarūs Mažojoje Lietuvoje ir iš čia paplito po visą šalį.

Kas savaitę uždegama vis nauja vainiko žvakė. Eglutė buvo parnešama Kūčių rytą, ne anksčiau ir puošiama. Nuo paskutinės Kalėdinio vainiko žvakės buvo uždegamos eglutės žvakelės, o pats vainikas sudeginamas.

Kalėdinės eglutės Lietuvoje atsirado XX a pradžioje, manoma, kad atėjo iš Vokietijos. Puošiamos būdavo saldainiais, riešutais, meduoliais, obuoliais, žvakutėmis. Agluonėnų šišioniškės moterys prisimena vaikystėje puošdavusios eglutes  savo darbo ant popieriaus pieštais ir iškirptais piešinėliais arba prisirinkdavusios prie Agluonėnų aerodromo išmestų blizgių, panašių į foliją, popieriaus lapų ir jais blizgindavo eglutę (iš rinktos etnografinės medžiagos Agluonėnų apylinkėse).

Žvakučių deginimas ant eglutės pasak P. Dundulienės (p.281) buvo siejamas su mirusiųjų vėlių pagerbimu. Ugnis turėjo sakralinę reikšmę, apsaugodavo šeimą nuo visokių blogybių. XIX-XXa. Namų židiniu besirūpinančios moterys kalbėdavo tokias maldeles deivei Gabijai: „Ugnele, Gabietėle, sukopta miegok, užžiebta žibėk ir visados man padėk“, „Miegok, ugnele, miegok, Gabietėle, kaip aš atsikelsiu, tave gyvą rasiu. (Jonas Balys. Raštai. 1998 m., 8-9p.)

 Per didžiąsias šventes virš stalo buvo kabinamas šiaudinis sodas. Šiaudai nuo pagoniškųjų laikų buvo naudojami ant aukojimo stalo. Buvo perduodamas supratimas, kad auginami javai iš kartos į kartą, taip perduodama ši grandinė mirusiųjų gyviesiems. Mirusiesiems paklotą darydavo iš šiaudų. Šiaudai simbolizuoja gyvybės tęstinumą, jungtį su anapusiniu, dievų ar mirusiųjų pasauliu, ritualinio tarpininkavimo tarp dievų ir žmonių. Buvo manoma, kad ant šiaudinio suverto sodo sėdi mirusiųjų vėlės ir saugo gyvuosius. Tad ir sodus rišdavo kaip apeiginį, ritualinį objektą su dainomis, užkalbėjimais, linkėjimais. Ir šiandien rišančios sodus rišėjos pastebi, kad stengiasi surišti sodus tiesius, be nukrypimų, be sutrūkimų, sutelkti mintį į gerus dalykus, dainuodamos, nes nuo to priklauso sodo „veiksmingumas“, šeimos laimė, namų atmosfera. Tai lyg lietuviška Feng Shui detalė, valanti ir harmonizuojanti aplinką. Pamario kraštuose sodus rišdavo iš nendrių.

 Pasak Norberto Vėliaus knygoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“(177p.)  vaizduojamo senovės baltų pasaulio modelį geriausiai perteikia šiaudiniai sodai. Kur išryškėja viršus- vidurys-apačia. Keturios pasaulio šalys, keturi metų laikai, keturi namų kampai, trys dievybės (Patrimpas, Patulas,  Perkūnas), trys pasaulio medžio dalys (šaknys, kamienas, šakos),  trys baltų arealai : vakarų-vidurio-rytų. Vakarų baltai, į kurį įeina Mažoji Lietuva, kuršiai, arba požemio arealas, kurio mitologija susijusi su požemiu, vandeniu, akmenimis. Rytų baltai, - dangaus arealas (Aukštaitija, Dzūkija) vyrauja dangaus dievai, stogastulpiai, piliakalniai bei vidurio arealas (žemaičiai, žiemgaliai)- žemės sfera, kur vyravo žemės mitologija, žemdirbystė, amatai. Soduose taip pat išryškėja ir priešpriešos: Viršus –apačia; senas-jaunas; kairė-dešinė; vyras-moteris; naktis-diena; saulė-mėnulis. Tad ir sodai rišami vis sumazgant po tris šiaudelius, po du ar po keturis, atkartojant svarbius baltų gyvenime momentus. Taip pasaulis suvokiamas kaip vienis,- per Naujuosius sukurtas naujasis pasaulis vėl grįždavo į chaosą ir ypatingu ritualu vėl reikėdavo sukurti „Savąjį pasaulį“ su visais kūrimosi etapais.  

Didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei palinkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, sveikatos. Apeiginius linkėjimus sakydavo žyniai, kalėdoti einantys persirengėliai, atvaizduojantys gyvūnus- totemus: lokį, devyniaragį elnią, gervę ir kt.  Elniai buvo šventais laikomi, juos alkose saugojo sargai. „Tilžės regione jauni vyrai papuošę širmus žirgus, jodavo į kitus kaimus, lankydavo tolimus gimines, kur atvykę vaidindavo nepažįstamus, krėsdavo juokus, linkėdavo gero derliaus, sveikatos. Susitikę su kitais jojančiais vyrais, eidavo imtynių, rodydami sugebėjimą kovoti ant žirgo.  Jodinėdami po laukus giedodavo magiško užkalbėjimo turinčias giesmes „Eikim, bernai, kalėdaut, Kalėda“ arba „Želk. Želmuo, požirgeliu, Kalėda...“. (P. Dundulienė, p.279).

Kviečiu pritaikyti ne tik etnografinius papročius savo Kalėdoms, bet ir pasitikėjimą simboline jų prasme bei tikėjimą, kad visa gamtoje yra gyva, susieta su žmogumi, verta mūsų pagarbos, dėmesio.

Nuotraukų sąrašas:

1. Eglutė buvo uždegama nuo paskutinės Advento vainiko žvakės.
2. Advento vainikas. G. Rudaitytės nuotrauka.
3. Kalėdinis vainikas. Agluonėnų etnografinė sodyba. G. Rudaitytės nuotrauka.
4. M.Macijauskienės sodų paroda Klaipėdos etnokultūros centre. G. Rudaitytės nuotrauka.
5. Memelyje vainikus kabindavo ant durų. G. Rudaitytės nuotrauka.
6. Pagrindinė sodo detalė, kuri rišama jungiant 2, 3 ir 4 šiaudelius. Šie skaičiai baltų gyvenime turėjo simbolinę prasmę. G. Rudaitytės nuotrauka.
7. Sodas. Agluonėnų etnografinė sodyba.
8. Sodas. Pagonybės ir krikščionybės samplaika. G. Rudaitytės nuotrauka.
9. Žvakelė eglutei. G. Rudaitytės nuotrauka

Naudota Literatūra:

1. Pranė Dundulienė. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982.
2. Norbertas Vėlius, Senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius: Mintis, 1983.
3. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų religinė elgsena. Klaipėda: KU leidykla, 2017.
4. Atvažiuoja Kalėdos. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2000
5. Jonas Balys. Raštai. Vilnius. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.