Naujienos

1923 m. sausio 15 d.  Klaipėdos krašto sukilimas

Tai ginkluota kova prieš prancūzų valdymą Klaipėdos krašte ir dėl jo prijungimo prie Lietuvos respublikos. Nuo 1920 m. kraštą administravę prancūzai ignoravo lietuvių interesus ir siekė įgyvendinti Lenkijos siūlomą Klaipėdos laisvosios valstybės (vokiškai Freistaat) idėją. Sumanymas sukilti galutinai susiformavo po 1922 11 03–04 Paryžiuje įvykusio Ambasadorių konferencijos posėdžio. Ambasadorių konferencijai nieko nenusprendus, Klaipėdos krašto sukilimą organizuoti ėmėsi E. Simonaitis. Klaipėdos krašto sukilimui reikėjo Lietuvos valstybės paramos. Tą paramą pažadėjo Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas  V. Krėvė bei Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas E. Galvanauskas, faktiškai tapęs svarbiausiu sukilimo ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos valstybės organizatoriumi. Jis per diplomatinius kanalus išgavo Vokietijos pritarimą rengiamam sukilimui, nes pastaroji nenorėjo, kad Klaipėdos kr. atitektų Lenkijai. 1922 12 18 Klaipėdoje Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai sudarė Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą (VMLGK), kuriam vadovavo M. Jankus. Šis komitetas buvo Klaipėdos krašto sukilimo politinio rengimo organas ir veikė per visame krašte (Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Priekulėje, Vanaguose) steigtus Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetus. Lietuvos žvalgybos duomenimis, apie 60% vietos gyventojų laukė sukilimo, 30% buvo pasyvūs ir tik apie 10% rėmė Freistaato idėją. VMLGK buvo Klaipėdos krašto sukilimo politinio rengimo organas ir veikė per visame krašte (Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Priekulėje, Vanaguose) steigtus Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetus. Lietuvos žvalgybos duomenimis, apie 60% vietos gyventojų laukė sukilimo, 30% buvo pasyvūs ir tik apie 10% rėmė Freistaato idėją. 1923m. sausio 9 d.  Šilutėje VMLGK viešai paskelbė Deklaraciją, kad Klaipėdos krašte jis perima valdžią į savo rankas, lietuvių kalbai suteikia lygias teises su vokiečių kalba, sukilėlių Direktorijos pirmininku skiria E. Simonaitį. Sausio 10 naktį prasidėjo Klaipėdos krašto sukilimas. Tą dieną buvo perimta administracinė valdžia. Sausio 11 dieną1-oji kovotojų grupė sausio 11 d. blokavo Klaipėdą ir pareikalavo iš Prancūzijos komisaro G. Petisne kapituliuoti. Komisaras atsisakė su jais kalbėtis. Sausio 15 d.  siaučiant pūgai, sukilėliai ir savanoriai atakavo Klaipėdą. G. Petisne su visa apsauga pasidavė. Buvo pasirašytos paliaubos. Per sukilimą žuvo 12 (kitais duomenimis, 22) didlietuvių savanorių, 2 prancūzų kariai ir 1 vokiečių policininkas. 

Kiti istorikai Klaipėdos krašto sukilimą traktuoja kaip Lietuvos šaulių sąjungos ir Lietuvos kariuomenės įsiveržimą. Teigiama, kad Lietuvai Klaipėdos reikėjo pirmiausia dėl strateginių ir ekonominių priežasčių, o ne dėl sentimentų etninėms žemėms. Nedidelis būrys sąmoningų lietuvininkų aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime, išreiškė savo nuostatas. Tad sukilimas vertintas kaip įvairių interesų rezultatas, tuomet labai sėkmingas Lietuvai. Visa tai nesumenkina sukilimo reikšmės, tik parodo, kad Klaipėdos krašto likimas buvo svarbus ir Mažosios, ir Didžiosios Lietuvos žmonėms.

Naudota literatūra: MLE. Klaipėdos krašto sukilimas; Visuotinė lietuvių enciklopedija. Klaipėdos krašto sukilimas; Žurnalas Trimitas.

Prisegtuke informacija susijusi su šiuo sukilimu.

Istorikė (muziejininkė) Sabina Vinciūnienė