Naujienos

1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos krašto sukilimo priežastys ir reikšmė

Šiemet minėdami tiek Klaipėdai ir jos kraštui, tiek visai Lietuvai itin svarbų ir reikšmingą Klaipėdos krašto 1923 m. sausio 15 d. sukilimo šimtmečio jubiliejų, turime prisiminti geopolitines aplinkybes Europoje, kurios paskatino ir įgalino jauną Lietuvos valstybę imtis tokių ryžtingų ir sėkme apvainikuotų priemonių.

Nuo 1921 m. pradėjo ryškėti Klaipėdos kraštą administruojančios prancūzų vadovybės siekis kraštą paversti laisvąja valstybe. Ji turėjo būti globojama Tautų sąjungos mandatą turinčios Prancūzijos. Tokia idėja tenkino ir Lenkijos interesus. Įgyvendinus šį planą lenkai būtų gavę antrą priėjimą prie Baltijos jūros ir efektyvią priemonę Lietuvai bei Vokietijai priklausiusiems Rytprūsiams spausti. Tiesa, laisvosios valstybės idėja patiko didžiajai daliai Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvių, tokį pasirinkimą labiausiai lėmė ekonominiai išskaičiavimai.

Tokia linkme bekrypstanti Klaipėdos krašto geopolitinė situacija kėlė nerimą Lietuvos vyriausybei, kuri 1922 m užsitikrinusi slaptą paramą iš didžiųjų kaimyninių valstybių Vokietijos ir Sovietų sąjungos ryžosi organizuoti karinę akciją.

Klaipėdos krašto užėmimo operacija vyko 1923 m. sausio 10–15 d. Operacijoje dalyvavo Lietuvoje suformuota ypatingosios paskirties rinktinė sudaryta iš 40 karininko, 584 kareivių, 455 šaulių. Jiems talkino ir vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai, kurių po sėkmingos karinės akcijos buvo priskaičiuojama apie 300. Kiek vietinių dalyvavo pačiame sukilime tiksliai nežinoma, tikėtina, jų buvo gerokai mažiau negu paminėtas skaičius.

Ypatingosios paskirties rinktinei vadovavo pulkininkas Jonas Polovinskas –Budrys. Be ypatingų komplikacijų per 5 dienas buvo užimtas Klaipėdos miestas ir visas kraštas. Mūšiuose žuvo 12 lietuvių, 2 prancūzai ir 1 vokiečių policininkas.

Nors 1923 m. sausio 10–15 d. vykusi karinė akcija buvo apvainikuota sėkme, tačiau dar laukė nelengvas Lietuvos valdžios krašte politinio ir teisinio įtvirtinimo procesas. Todėl 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija ir po jos 1924 m. pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija buvo esminiai politiniai ir teisiniai veiksniai, kurie įtvirtino ir legitimavo Lietuvos suverenumą Klaipėdos krašte. Tiesa, kraštui buvo suteiktos ir per visą 1923–1939 m. laikotarpį galiojo autonominės teisės su vietos gyventojų renkama valdžia.

1923 m sausio 15 d. Klaipėdos krašto sukilimas ir po jo sekęs krašto prijungimas prie Lietuvos buvo viena iš reikšmingiausių Lietuvos karinių ir diplomatinių pergalių tarpukario laikotarpiu, leidžianti iki dabar džiaugtis tos pergalės vaisiais. Klaipėda su savo neužšąlančiu uostu tapo vienu svarbiausiu Lietuvos ekonominiu ramsčiu tiek 1923–1939 m. periodu, tiek ir po 1990 m.

Vis dėlto tarpukariu Lietuvai sėkmingai politiškai integruoti Klaipėdos krašto taip ir nepavyko.

Straipsnį parengė Gargždų krašto muziejaus muziejininkas (istorikas) Mantas Užgalis.