Naujienos

Minint rašytojos Ievos Simonaitytės 120-ąsias gimimo metines Gargždų krašto muziejus parengė pažintinį maršrutą „Evės takais“, išleido jį pristatančią brošiūrą. Brošiūra puiki parankinė priemonė, padedanti mokytojams, moksleiviams, turistams, kultūros ir literatūros istorija besidomintiems žmonėms geriau pažinti Ievos Simonaitytės biografiją ir paskatins prisiminti arba naujai atrasti garsios rašytojos kūrybą. Šio projekto įgyvendinimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija.

Ieva Simonaitytė (Ewa Simoneit 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose – 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse) Lietuvos kultūros ir literatūros lauke užima ypatingą vietą. XX amžiaus II pusėje įsitvirtino jos, kaip didžios rašytojos iš Mažosios Lietuvos, įvaizdis. Šiandien, kai I. Simonaitytės kūryba vis labiau pasitraukia iš privalomųjų mokyklinių programų, kai atsiranda vis daugiau neskaičiusiųjų jos knygų, pažintis su šia rašytoja vaikštant jos gimtinės takais ir vartant jos prisiminimų bei romanų puslapius gali maloniai nustebinti. Savitas, tvirtas rašytojos charakteris, meilė lietuvių kalbai ir savo krašto kultūrai, žodingas pasakojimas – tai užburiančio Ievos Simonaitytės literatūrinio palikimo ilgaamžiškumo kodas.

ISTORINĖ PRIEKULĖ

Priekulės miestelis įsikūręs gražiame Minijos upės vingyje, apaugusiame šimtamečiais ąžuolais. Senovėje čia vedė varbus kelias, jungiantis Žemaitiją, Karšuvą ir Skalvą. Archeologiniai radiniai liudija, kad Priekulėje gyvenvietės būta jau akmens amžiuje. Istoriniuose šaltiniuose iš pradžių vadinta Paminijos vardu. 1540 metais mokesčių knygose minimas seniūnas Lukas Priekulis (Lucas Precol), kurio vardas, kaip spėjama, perėjo ir gyvenvietei. Priekulės mokytojas minimas 1594 metais, todėl mokykla jau mini 400 metų jubiliejų. 1587 metais įkurtos evangelikų – liuteronų parapijos pirmuoju kunigu buvo Andreas Poška.

Pirmoji Priekulės bažnyčia statyta 1636 metais. Ji buvo fachverkinė su gražiu varpinės bokštu, bokšte – vėjarodė. Aplink bažnyčią įkurtos kapinės.

XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiuje Priekulė tapo administraciniu, dvasiniu ir prekybiniu centru. 1614 metais čia jau veikė krautuvė. XVIII amžiaus pradžioje įkurta privilegijuota karčema, iš kurios vėliau išaugo kulminis dvaras. 1713 m. minimas ir valstybinis Domėnų dvaras, kurį nuomojo Grubė – garsaus Priekulės alaus gamintojas. 1770 m. įsteigtas teismas.

Priekulės miestas formavosi penkių kelių sankryžoje: be svarbiausio kelio Klaipėda – Šilutė, čia ėjo vienintelis kelias į Dreverną, keliai į Lankupius, Ventę ir Agluonėnus.

Miestelio augimui ypatingą reikšmę turėjo XIX amžiuje vykusi susisiekimo plėtra. 1846 metais nutiestas plentas Klaipėda – Priekulė, o 1853 metais šis plentas sujungė Priekulę su Šilute ir Tilže. Metalinis dviejų arkų tiltas per Miniją, pastatytas 1886 metais, veikia ir šiandien. Visai netoli Priekulės 1873 metais iškastas Karaliaus Vilhelmo  kanalas, sujungęs Nemuną su Klaipėda, labai sutrumpino kelią kroviniams ir medienai plukdyti. 1875 metais nutiesus geležinkelį, Priekulėje pastatyta erdvi geležinkelio stotis. 1885 metais dvarininkas Gleichas pastatė Priekulėje naują paštą. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje miestelyje veikė vaistinė, B. Šmito pieninė, plytinė (joje kurį laiką dirbo Ievos Simonaitytės motina), dvi mišrių prekių parduotuvės, viešbutis „Prūsų dvaras“. 1898 metais Priekulėje įrengtas gatvių dujinis apšvietimas. 1885 metais buvo rekonstruota bažnyčia, iškilo bokštas su varpine, laikrodžiu. 1900 metais įsteigta savanorių gaisrininkų draugija. 1902 metais įvestas telefonas. XX amžiaus pradžioje Priekulėje pastatyta daug naujų daugiaaukščių mūrinių namų. 1950 – 1959 metais Priekulė buvo rajono centras.

Ievos Simonaitytės atminimas neatsiejamas nuo Priekulės. Jos vardu pavadinta Priekulės gimnazija, miestelio centre stovi paminklas Ievai Simonaitytei „Šventvakarių Ėvė“, (pastatytas 1997 metais, autorė Daliutė Ona Matulaitė), Priekulėje veikia Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus.

LANKUPIAI

„Juk ne taip viskas buvo, o visiškai kitaip. Pone dieve, ko ji dabar visą kaltę ant mūsų verčia? <...> Juk kad ji nebūtų su tuo ten susidavusi... Ar aš nesakiau? „Ėtme, - sakau, - Juk jis ūkininko sūnus. Kaip ilgai tu gyvensi su juo. Atgrisi jam, jis ims ir...“ O ji: „Ak, koks čia ūkininko sūnus, ne aš paskui jį bėgau, o jis paskui mane, tai ko čia dabar be reikalo šūkauji... Ar mūsų tėvas nebuvo ūkininkas?“ Ir kalbėk su ja! Buvo… Buvo. Kokie mūsų laukai, o kokie Lankupių. Mūsų buvo viena smiltis, pušynaliai, o jų… Ale ką čia kalbėti! Juk dabar matome. O nesugaišusi merga buvo Ėtmė. Kai kas net sakydavo, kad ji graži. <...> Galėtų ir šiandien į ūkelį kokį ištekėti. Kiek jos norėjo ir dabar dar nori.“

Ieva Simonaitytė „... o buvo taip“

Kaimas prie Minijos upės, išsidėstęs abiejose upės pusėse, nutolęs 8 km į pietryčius nuo Priekulės. 1863 metais čia pradėtas kasti Karaliaus Vilhelmo kanalas. Daugybė iš Nemuno į Klaipėdą plaukiančių laivų ir sielių stabtelėdavo ties Lankupių šliuzu. Kasant kanalą jis įrengtas vandens lygiui reguliuoti. Šliuzas laikytas atviras tik  Minijai patvinus ar esant audrai Kuršių mariose. Jo ilgis 157 m, abiejuose galuose įrengti dviejų dalių suveriami vartai. Šliuzo angos plotis 11 m , todėl kanalas netiko dideliems laivams plaukti. Lankupiuose per Miniją XX amžiaus pradžioje nutiestas ilgiausias Lietuvoje kabantis tiltas. Jo ilgis 130 m, plotis – 1,4 m. Šiuo laikotarpiu didysis Lankupių kaimas buvo reikšminga apylinkių gyvenvietė. Čia veikė pieninė, paštas, mokykla.

Lankupių kaimo ūkininkų Stubrų giminė yra susijusi su rašytojos Ievos Simonaitytės biografija. Rašytojos motina, Ėtmė Simonaitytė, dirbo pas šiuos ūkininkus samdine. Ūkininkų vyriausiam sūnui Jurgiui krito į akį darbšti mergina, tačiau jo tėvai pasipriešino šiems santykiams. Besilaukianti Ėtmė  buvo išvaryta, o iš Jurgio atimta teisė paveldėti tėvų ūkį. Tapusi žinoma rašytoja, Ieva Simonaitytė palaikė ryšius su savo giminaičiais. Ji lankydavo Lankupių kapinėse palaidotų savo protėvių iš tėvo pusės kapus. Iki mūsų dienų ūkininkų Stubrų sodyba neišliko.

ŠVENTVAKARIAI

Motina tą rudenį išsikėlė į Šventvakarius, į ūkininko Kuršaičio butelį. Ji greičiausiai kėlės dėl to, kad būtų arčiau Priekulės bei Rašo plytinės.

 Žiemai motina įsitaisė austi, o aš pamažu pradėjau atrasti savo „tikrąjį pašaukimą“: pasidariau rimta ir rūpestinga vaikų auklė.

Ieva Simonaitytė „... o buvo taip“

Kaimas įsikūręs Klaipėdos rajone, Priekulės seniūnijoje, prie Minijos upės. Šventvakariai Ievos Simonaitytės biografijoje neužima lemtingos vietos, tačiau prisiminimuose jie tampa naujo gyvenimo etapo pradžia. Būdama septynerių – aštuonerių metų amžiaus čia ji pradėjo sau duoną pelnyti būdama mažų vaikų, dažnai dar visai naujagimių, aukle. Dėl nepastovių pajamų ir varganos buities, kuriai buvo pasmerkta viena sergančią dukterį auginanti būsimosios rašytojos motina, Etmė Simonaitytė, dažnai su dukterimi kilnojosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Šventvakariuose jiedvi pragyveno metus. Priežastį, kodėl praėjus šiam laikui jos buvo priverstos išsikelti, Ieva Simonaitytė aprašo taip:

Vieną sykį atėjo Kuršaitis ir pareiškė motinai, kad kaimo seniūnija nutarusi ją išvaryti iš Šventvakarių kaimo. Ji turinti ubagą vaiką ir, ko gero, vieną gražią dieną imsianti ir paprašysianti savo vaikui duonos.

 - Kaimas nenori turėti ubagų. – Taip kalbėdamas, jis traukinėjo sprandą tai į dešinę, tai į kairę, tarsi apykaklė spaustų. Kaime ėjo kalbos, kad Kuršaitis nusižiūrėjęs nuo savo veislinės kumelės. Vėl kiti rimtai tvirtino, kad ne jis nuo kumelės, o kumelė išmokusi nuo jo – kaip reikia sprandą kraipyti.

Ką motina į šitokį pažeminimą atsakė? Nieko. Ji buvo per daug išdidi, kad ginčytųsi su tokiu „ponu“. Už dienos kitos išsikraustėva.

                      Ieva Simonaitytė „... o buvo taip“

Iki mūsų dienų išlikusios ir saugomos Šventvakarių kaimo kapinės. Antkapių užrašai byloja apie praeitin nugrimzdusį šio kaimo gyvenimą: lietuviškos pavardės ir jų gotišką šriftą palaipsniui keičiantis lotyniškasis liudija apie daugialypę ir šio krašto gyventojų tautinę ir kultūrinę tapatybę, prie kurios įamžinimo prisidėjo Ievos Simonaitytės kūryba.

GROPIŠKIAI

Kaimas įsikūręs Klaipėdos rajone, Priekulės seniūnijoje, prie Minijos upės.  Manoma, jog pavadinimas susijęs su iš čia kilusio visuomenininko Miko Gropo (1871, Gropiškiai – 1955, Neustadtas, Holšteino – Šlezvigo žemė, Vokietija) vardu. Klaipėdos kraštui 1923 metais susijungus su Lietuvos valstybe, Priekulėje su kitais jis įkūrė smulkaus kredito bankelį, kurio kasininku buvo iki 1939 metų. Taip pat vertėsi bekonų ir galvijų supirkimu, buvo vienas iš „Ūkininkų draugijos“ steigėjų Priekulėje.

Mikas Gropas dalyvavo Tilžėje įsteigiant Mažosios Lietuvos lietuvių evangelikų liuteronų draugiją „Sandora“ (1904 – 1939), bendradarbiavo jos veikloje. Pirmuose šios draugijos įstatuose  numatyta vienyti visus „brolius lietuvius“, raštu ir žodžiu skleisti tarp jų krikščionybę ir jos skelbiamas dorybes, kovoti su girtuoklyste ir įvairiais nesantaikos pasireiškimais. 1905 metais „Sandoros“ draugijai pradėjus vadovauti Viliui Gaigalaičiui pagrindinis dėmesys atkreiptas į krikščionišką auklėjimą, nutarta steigti sekmadienines mokyklas, leisti knygas vaikams ir jaunimui, skatinti jų mokymąsi, šelpti neturtingus gabius mokinius bei studentus. Įsitraukdamas į šios draugijos veiklą, Mikas Gropas įkūrė privačią lietuvių pradžios mokyklą savo namuose Priekulėje.

Gropiškiai susiję ir su kitu šio krašto šviesuoliu Johanu Frydrichu Francu Šrėderiu (Schroeder) (1829-07-03, Gumbinė – 1906-05-26, Klaipėda). Baigęs teologiją Karaliaučiaus universitete, XIX amžiaus antroje pusėje buvopaskirtas kunigu praktikantu į Priekulę. 1856 metais Elniškės kumetyne įkūrė našlaičių prieglaudą. Norėdamas prasimanyti nuolatinių lėšų prieglaudos išlaikymui, 1865 m. įsteigė spaustuvę. Buvo nupirktos rankinės spausdinimo staklės ir keli centneriai šrifto. Spaustuvėje dirbo 2 -3 darbininkai. Galima teigti, kad Gropiškiuose veikė pirmoji Lietuvoje spaustuvininkų mokykla, nes spaustuvininko amato Johanas Frydrichas Šrėderis mokė savo globotinius ir apylinkių jaunimą. Spaustuvė leido vien tik lietuvišką literatūrą: lietuviškus kalendorius, religinio turinio knygas kaimui, skaitymo knygeles, antialkoholines proklamacijas, atsišaukimus, periodinius leidinius, pavyzdžiui, „Tiesos prietelių“, ,,Konservatyvų draugystės laišką“. 1868 m. spaustuvė ir našlaičių prieglauda, persikėlė į Gropiškius. Spaustuvę 1875 metais perpirko buvęs auklėtinis Jurgis Traušys ir 1886 metais perkėlė ją į Drukius. Šviečiamoji ir auklėjamoji veikla Gropiškiuose toliau vyko, nuo 1899 m. vadovavimą perėmė Provincijos susivienijimas ir įstaigą pavadino „Schroederio vardo provincijos auklėjimo įstaiga Gropiškiuose“. Ji veikė iki 1944 metų.

Johano Frydricho Šrėderio kapas yra kitoje Minijos pusėje nei Gropiškiai esančiame buvusios Kliošių dvaro sodybos parke. Išreikšdamas savo valią Johanas Frydrichas Šrėderis pageidavo būti palaidotas tokioje vietoje, iš kurios matytųsi jo įkurta jaunuolių auklėjimo įstaiga ir buvę spaustuvės pastatai. Dalis šio pastatų komplekso yra išlikę iki mūsų dienų. Peizažinio stiliaus Kliošių parkas įkurtas XIX amžiuje. Iki mūsų dienų čia auga paprastieji bukai, kurių matmenys didžiausi Lietuvoje.

Nors Gropiškiai tiesiogiai su Ievos Simonaitytės biografija nesusiję, tačiau čia vyravusi aktyvi lietuvybės puoselėjimo ir švietėjiškumo dvasia leidžia megzti sąsajas su tam tikrais rašytojos gyvenimo faktais. Nemažai liuteronų evangelikų kunigų rūpinosi beglobių ir sergančių vaikų likimu bei auklėjimu. Tik kunigo Emilio Bleiveiso rūpesčiu Ieva Simonaitytė išvyko gydytis į Luošųjų vaikų prieglaudą Angerburge (dab. Vengoževas, Lenkija). Tokios vaikų globos ir švietimo įstaigos buvo paplitusios visoje tuometinės Prūsijos teritorijoje. O aktyvi lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojų veikla Priekulėje ir jos apylinkėse prisidėjo ir prie Ievos Simonaitytės lietuviškos tapatybės susiformavimo.

VANAGAI

IEVOS SIMONAITYTĖS GIMIMO VIETA

„O toje stubos pusėje, kur tik retai teįšviečia saulė, stovi dar viena lova. Ta lova labai plati. Ji tokia plati, kad joje gali sugulti daug žmonių. Toje lovoje guli jinai su ja. Jiedvi guli taip, kad nesiekia viena kitos. Jinai guli prie sienos: ne prie trobos sienos, o prie lovos sienos, kuri yra iš lentų ir tamsiai raudona. <...> Prie šios sienos galima mielai prisiglausti. Tiktai reikia būti atsargiai, kad iš po paklodės neišlįstų šiaudas ir neišdurtų akytės. O jeigu dar patalų kampą kas užkiša už nugaros, tai jau nieko geresnio nebereikia. <...>

Taigi jinai guli prie sienos, o ji – prie krašto. Ir tarpas tarp jųdviejų toks didelis, lyg kad čia kažkas gulėjęs ir išėjęs, ir daugiau nebegrįžta. O tačiau jo vis dar laukiama...“

Ieva Simonaitytė „...o buvo taip“

Vanagai – kaimas, 7 km į rytus nutolęs nuo Priekulės. Čia gyveno Ėtmės Simonaitytės (Ievos Simonaitytės motinos) seserys – Ilžė Šauklienė ir Marė Dūdjonienė su savo šeimomis. Prisiminimuose rašytoja pasakoja, kad pirmieji jos gyvenimo metai prabėgo Šauklių namuose. Vėliau Ėtmė su dukra glaudėsi tai pas vieną seserį, tai pas kitą.

1986 metais, ruošiantis Ievos Simonaitytės gimimo 90 – ųjų metinių minėjimui, tuometinis Gargždų kultūros namų vadovas Vytautas Rimavičius iniciavo paminklo rašytojos gimtinei įamžinti statybą. Pats Vytautas Rimavičius, rašytojai dar gyvai esant, palaikė su ja bičiuliškus santykius, yra parašęs ir išleidęs devynias dokumentines knygas apie Ievą Simonaitytę. Medžio skulptūrą išdrožė liaudies meistras Vytautas Majoras. Skulptūrai parinkta vieta greta buvusios Šauklių sodybos. Aplink skulptūrą  buvo pasodinta medžių. Dabar šioje vietoje užaugęs miškelis, kurio ošimas Ievos Simonaitytės kūrybos gerbėjus mintyse palydi į rašytojos kūryboje įamžintą pasaulį.

VANAGŲ BAŽNYČIA

„... vieną vakarą, jau po bažnyčios pašventinimo, aš išėjau už vartų, kad pamatyčiau Vanagų bažnyčios bokštą. Mačiau jį, ir man pasidarė malonu, tarsi kažką atradau, tarsi mane aplankė kažkas iš namiškių. Bet štai dar kas: matyti mačiau ne kartą, o dabar aš išgirdau. Išgirdau ir sudrebėjau. Išgirdau Vanagų bažnyčios varpus skambant. Varpus... Varpai! Jie kvietė mane – ne dievop, ne. Ir ne į bažnyčią. Aš dar niekada nebuvau bažnyčioje buvusi ir nežinojau, ar ten pagauna koks naujas jausmas, ar tik šiaip sau eini. Ateis laikas, aš pamatysiu savo Vanagų bažnyčią ir iš vidaus, tai šiuo metu nesvarbu.

Bet varpai man sakė visiškai ką kita. Jie sakė, kad yra pasaulyje kažkas gražesnio už surinkimo lempos kupolą ir kad yra kažkas skambesnio už laistytuvo muziką. Jie sakė man, kad tos popierių skiautelės arba knygelės, kurias aš taip atsidėjusi išnagrinėjau, - niekai. Jie sakė man, kad pasaulyje yra ar dar bus kažkas didžio, kažkas nuostabaus, kažkas didingo ir galingo ir kad aš būsiu to dalyvė...“

1909 metais Vanaguose pastatyta dvinavė raudonų plytų bažnyčia. Ją projektuoti buvo pakviestas meistras Tamošaitis iš Ragainės. Manoma, kad jis vadovavo ir statybų darbams. Bažnyčia asimetriška, su stačiakampiu bokštu, įsikertančiu į navos tūrio kampą, priskiriama istorizmo stiliui. Savo prisiminimuose Ieva Simonaitytė mini ir Vanaguose dirbusius evangelikų liuteronų kunigus: Martiną Melhorną ir savo globėją Emilį Rudolfą Hugo Bleiweissą.

Ieva Simonaitytė, tapusi žymia rašytoja, rūpinosi Vanagų bažnyčia. 1977 m. ji įkalbėjo savo jaunystės dienų bičiulį, operos dainininką Ernstą Schumanną, surasti kvalifikuotą meistrą vargonams suremontuoti. Pati finansavo darbus ir senieji vargonai atgijo.

Būsimai rašytojai Vanagų bažnyčios varpai ir vargonai buvo vienintelė galimybė bent svajonėse išsiveržti iš sunkios ir varganos kaimo buities ir prisiliesti prie dižiųjų kultūros versmių, kurias, būdama bemokslė, tada tik nujautė esant.

VANAGŲ KAPINĖS

Vanagų kaimo etnografinės kapinės iki šiol veikia kaip Vanagų parapijos kapinės. Jose palaidota nemažai žymių Mažosios Lietuvos žmonių. Tarp jų ir Ievos Simonaitytės globėjas kunigas Emilis Rudolphas Hugo Bleiweissas. 1905 – 1913 metais jis dirbo Vanagų parapijoje. Energingas dvasininkas pirmasis pastebėjo ir įvertino išskirtinius mažosios Ėvikės gabumus, ją globojo, pasirūpino, kad būtų išsiųsta gydytis į Angenburgą. 1913 metais buvo perkeltas į Vyžių parapiją, kur po poros metų pasiligojęs mirė. Simonaitytė visą gyvenimą jautė dėkingumą šiam kunigui. Karo metais Vyžių bažnyčia buvo apgadinta, vėliau joje įrengtas grūdų sandėlis, per šventorių, kuriame Emilis Bleiweissas buvo palaidotas, važinėjo traktoriai. 1970 metais, reaguodama į šią situaciją, Ieva Simonaitytė nusprendė mylimo geradario palaikus perlaidoti Vanagų kapinėse, organizavo paminklo statybą.

Vanagų kapinėse yra kenotafas su užrašu: “Etmė Budrienė. Simonaičių šeima.” Tai Ievos Simonaitytės motinos simbolinis kapas. Etmė Budrienė mirė Vilniuje 1941 metais, palaidota K. Kalinausko gatvės kapinėse. Antkapis nebuvo pastatytas, todėl kapo vieta taip ir dingo dukterims iš akių. Vėliau šios kapinės iš viso panaikintos, o jų vietoje iškilo Santuokų rūmai. Etmei Budrienei kenotafą giminaičiai Vanagų kapinėse pastatė jau po Ievos Simonaitytės mirties.

Šiose kapinėse ilsisi dauguma artimiausių Ievos Simonaitytės giminaičių. Tarp jų rašytojos motinos seserys Ilžė Šauklienė ir Marė Dūdjonienė su šeimomis, motinos brolis Jokūbas Simonaitis. Kapinėse yra išlikusių tradicinių Mažosios Lietuvos antkapių – krikštų.

IEVOS SIMONAITYTĖS MEMORIALINIS MUZIEJUS

„Pasistačiau aš tą vasarnamiuką ant Minijos kranto, kad galėčiau vasarą poilsiauti. Įkurtuves atšventėm šešiasdešimt pirmais metais. Kiek kainavo? Nemažai. Ne už viską pati ir mokėjau – valdžia prisidėjo. Po mirties jis paliks šitam kraštui, kurį aš myliu ir kuris manęs neapkenčia. Bet... po mirties gal ir jiems pasidarysiu brangi...“

Ona Pajedaitė „Ji buvo Simonaitytė“

Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus įkurtas 1979 metais buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje. 1984 metais liepos 6 dieną lankytojams pristatytoje ekspozicijoje eksponuojamos fotografijos, knygos, originalūs dokumentai, asmeniniai rašytojos daiktai. Vasarnamio kambariuose išsaugota autentiška (1961 –1978 metų) aplinka: baldai, suvenyrai – dovanos, meno kūriniai. Ypatingai vertinga darbo kambaryje eksponuojama senų knygų biblioteka. 2009 metais muziejus tapo Gargždų krašto muziejaus filialu.

Muziejaus aplinką puošia rožynas, baltai žydintys ir savo kvapu svaiginantys jazminai, išsišakojęs aukštas graikinis riešutmedis ir viso sodo puošmena – iš toli matomas raudonlapis bukas. Pavasarį čia malonu klausytis čiulbančių lakštingalų. Pasakojama, kad jos ir suviliojo rašytoją pasistatyti vasarnamį prie Minijos upės vingio.

ŽIAUKŲ KAIMO KAPINĖS

Kaimas įsikūręs prie Minijos upės, 14 km į pietryčius nuo Klaipėdos, 7 km į šiaurę nuo Priekulės. Jurgis Stubra (1977 – 1938) Lankupių kaimo ūkininkų sūnus, rašytojos Ievos Simonaitytės tėvas, dėl pavainikės netekęs paveldėjimo teisės į tėvų ūkį, išėjo užkuriomis į Žiaukas, vedė Ilzę Kiliūtę, su ja užaugino septynis vaikus. Po mirties palaidotas Žiaukų kaimo kapinaitėse. Būdama gyva Simonaitytė lankydavo tėvo kapą, rūpinosi jo priežiūra.