Naujienos

Jis buvo aštuntas vaikas šeimoje. Tėvo mokomas namuose pramoko skaityti lietuviškai ir lenkiškai. 1892–1895 m. baigė Gargždų pradžios mokyklą. Turbūt dar mokantis Gargžduose susiformavo ir polinkis į literatūrą. Savo vėliau išleistuose memuaruose M. Vaitkus mini dar vaikystėje iš baronienės Gabrielės gautą jos vyro Eugenijaus Renės išleistą poezijos knygą „Poezija ir dramos“. Kadangi anuomet Gargždų dvare buvo sukaupta ir kruopščiai barono Eugenijaus Renės tvarkoma didelė biblioteka, tikėtina, kad būsimas kanauninkas turėjo priėjimą prie platesnės literatūros spektro. Tai patvirtintų ir faktas, kad Gabrielė Krasickienė Renė 1895 m. paskyrė lėšų jaunojo talento mokslams Palangos progimnazijoje, kurią M. Vaikus baigė 1899 m. Mokslus tęsia Liepojos gimnazijoje ir baigia ją 1903 m. Kaip pats rašo atsiminimuose, dvasininko kelią pasirinko pats, todėl 1903 m. stoja į seminariją, paskui studijuoja Petrapilio dvasinėje akademijoje, o 1908–1909 m. studijavo Insbruko universitete Austrijoje.
Baigęs studijas, 1909 m. grįžta į Lietuvą ir paskiriamas kunigu į Telšius, vėliau perkeltas į Kauną. Sugrįžęs jis aktyviai įsitraukė į kultūrinę ir kūrybinę veiklą, rašė straipsnius leidiniams „Naujoji Romuva“, „Pradalgė“, „Veja“, „Židinys“. Pirmojo pasaulinio karo metais jis persikėlė į Smolenską, kur rūpinosi lietuvių ir lenkų karo pabėgėlių sielovada.
1918 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, M. Vaitkus grįžo kunigauti į Kauną, dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Meno mokykloje, o 1936–1944 m. mokytojavo Kauno kunigų seminarijoje. Gyvendamas Kaune jis įsitraukė į lietuvių intelektualų kultūrinę veiklą, artimai bendravo su to meto intelektualais, rašytojais, valstybės vadovais, lankydavosi pobūviuose pas prezidentienę Sofiją Smetonienę. Pašaukimą ir tarnystę Dievui jis derino su kūrybine veikla – rašė eilėraščius, redagavo leidinius „Ganytojas“, „Vienybė“ ir „Žvaigždė“.
Nepaisant atsakingų pareigų, stebina jo kūrybinis palikimas, sukurtas gyvenant Lietuvoje. Išleistos keturios poezijos knygos – „Margumynai” (1911), „Šviesūs krislai” (1913), „Liepsnelės” (1921), „Nušvitusi dulkė” (1933). Sukūrė keturias poemas: „Laimė” (1911), „Genijus ir meilė” (1912), „Upytė” (1914), „Brėkšta” (1919). Taip pat parašė tris dramas: „Žvaigždės duktė” (įvertinta Valstybės teatro premija), „Žaibas ir mergaitė”, „Vilnius mūsų”.
1944 m. artėjant frontui išvyko į Vakarus, gyveno Austrijoje, vėliau Vokietijoje. 1951 m. persikėlė į JAV, kur paskirtas Pavtuketo Švč. Marijos parapijos trečiuoju asistentu. Kunigaudamas JAV, kaip ir gimtojoje Lietuvoje, dalyvavo įvairiose kultūrinėse visuomeninėse organizacijose. Buvo įvairių Amerikos akademijų narys, Maltos kavalierių kapelionas, apdovanotas už nuopelnus lietuvių kultūrai. Gyvendamas JAV išleido dar šešias poezijos knygas: „Vienatvė” (1952) „Aukso ruduo” (1955), „Nuošaliu taku” (1956), „Alfa ir Omega” (1963), „Šerkšno sidabras” (1965), „Dienoraštis” (1966). M. Vaitkaus laiškuose rašytuose gyvenant JAV nuolatos jaučiamas ilgesys tėvynei, kadangi puikiai suvokė, kad galimybės grįžti nėra į Lietuvą grįždavo mintimis, todėl neatsitiktinai aptariamu laikotarpiu pasirodo aštuonios atsiminimų knygos: „Mistiniame sode” (1957), „Keturi ganytojai” (1960), „Su Minija į Baltiją” (1962), „Baltijos gražuolė” (1963), „Šiaurės žvaigždė” (1965), „Per giedrą ir audrą” (1965), III tomai „Nepriklausomybės saulėj 1918 – 1940 m.” (1968–1969). Net du iš jų įvertinti Lietuvių rašytojų draugijos premija. Paskutinė atsiminimų knyga – „Milžinų rungtynėse” išleista 1972 metais. M. Vaitkus mirė 1973 m. gegužės 20 d. Providense (JAV). Ramiose Putnamo kapinaitėse stovi kuklus paminklinis akmuo, kuriame įspaustas užrašas: „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė ” puikiai atspindi jo asmenybę. Kuklusis M. Vaitkus vis sakydavo, kad jo gyvenimas ir darbai – eilinio žmogaus, ir jis neturįs kuo pasigirti... 2018 m. šis šviesios atminties dvasininkas įvertinant jo kūrybinį palikimą paskelbtas Gargždų miesto garbės piliečiu.