Naujienos

Klaipėdos rajono etninės kultūros centras vykdo tiriamąją, šviečiamąją ir meninę veiklą. Įstaiga rūpinasi tradicinės kultūros išsaugojimu, etninės tapatybės stiprinimu, mezga tarpkultūrinius dialogus tiek vietiniu, tiek tarptautiniu mastu, ieškodamas tradicinės kultūros aktualizavimo galimybių šiandienos pasaulyje. Viena iš centro prioritetinių tradicinės kultūros sričių – gyvenamosios aplinkos tyrimai: tradicinis kraštovaizdis, gyvenvietės, statiniai, sodybos aplinka, interjeras, mažoji architektūra, lieptai, tiltai, kapinės ir kt., kuriuos vykdo nuo 2020 metų. Tokio tiriamojo darbo rezultatas – fotografijų parodos, skirtos tradicinei kaimo aplinkai puoselėti, skatinti botaninės įvairovės išsaugojimą ir tarpkultūrinį dialogą. Pristatydami augalus biologiniu ir kultūriniu požiūriu, siekiama atskleisti skirtingų regionų (Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos) gyventojų tradicinės kultūros ypatumus, paraginti atsigręžti ir atsižvelgti į senąsias tradicijas kaip šiuolaikinės kultūros, aplinkokūros šaltinį.

Žemaitija – istorinis, etnografinis, geografinis regionas. Manoma, žemaičių branduolį sudarė baltų gentis, kuri 5–8 a. gyveno dabartinės Žemaitijos centre. Pirmą kartą žemaičiai paminėti 1219 m. Ipatijaus kronikoje. Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo ne kartą atiduota Vokiečių ordinui.  Po 1422 m. Melno taikos kryžiuočiai LDK dalimi jau galutinai ir be išlygų pripažino beveik visą tuometinę Žemaitiją, išskyrus būsimo Klaipėdos krašto šiaurvakarių dalį. XV–XVI a. LDK suskirsčius į vaivadijas, Žemaičiams buvo paliktas seniūnijos statusas. Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas. Žemaitijoje susiklostė lengvesnė nei kitur Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje baudžiavos forma. Didelę dalį valstiečių sudarė vadinamieji laisvieji žmonės, kurie nėjo lažo. Baltų genčių palikimas, istoriniai įvykiai lėmė krašto kultūrinį savitumą ir šiandien Žemaitiją žinome kaip vieną iš etnografinių Lietuvos regionų, kuris iki šiol išsiskiria gyventojų kalba, papročiais, rūbais, maistu, kitokia gyvenamąją aplinka.

Žemaitijos gėlynus Jurgita Šakytė taip apibūdina: „Tradiciškai Žemaitijos palangėse augo jazminai, alyvos.  Patvoryje būdavo pasodintas diemedžio krūmas, putinas. Prie vartelių stulpo geltonus graižus keldavo plunksnalapė rudbekija. Pavasarį lysvelės pasidabindavo baltais narcizų žiedais, marguodavo įvairiaspalvės tulpės. Vėliau pražysdavo bijūnai – balti, rožiniai, tamsiai raudoni. Vasarą žydėdavo saulutės, flioksai, rezetos, medetkos, našlaitės, kvepėdavo mėtos, melsvus žiedus išskleisdavo visada žalios žiemės ir daugelis kitų.“ Tradicinis žemaitiškas gėlių darželis neįsivaizduojamas be rožių ir lelijų. Tiesa, tautodailininkė Jurgita Treinytė pastebi, kad ,,kartais rožėmis vadinamos dedešvos, piliarožės, jurginai, lelijomis „liepsnojančios“ oranžinės lelijos, narcizai". Kaip ir visoje Lietuvoje, viena svarbiausių gėlių – rūta. J. Treinytė rašo, kad ,,jei žiemą keldavo vestuves, reikdavo vainikams žalių rūtų, kurias nuo šalčio saugodavo apvožiant katilu. Įdomu pastebėti, kad rūta taip plačiai auginama ir naudojama dėl savo simbolikos, puošyboje beveik nenaudojama".

Fotografijų paroda „Žemaitijos kvietkeliai ir žolynėliai Hiroto žvilgsniu“, reprezentuojanti žemaitijos etnografinį regioną, yra pirmasis meninis produktas, sukurtas architektūros dizainerio Hiroto Tabatos, atstovaujančio kitą kultūrą (Japonijos). Todėl, rezultatu atskleidžiamas ne tik pačių augalų dokumentavimas, bet ir autentiška estetinė pajauta, kitas žiūros taškas, kitoks lauko matymas.
Dalindamasis savo patirtimis apie šią kūrybinę kelionę, autorius svarstė apie abi – Lietuvos ir Japonijos kaimo kultūras ir gamtą. Japonijoje egzistuoja frazė „Kachou Fuugetsu“ (花鳥風月), atspindinti japonų jautrumą gyvenimo permainoms ir grožiui per gamtos pokyčius, metų laikus bei įžvelgdamas problematiką, jog toks jausmas Japonijoje pamažu nyksta, Lietuvoje šią būseną atrado ir patyrė  labai aiškiai ir asmeniškai.
 „Kai susiduri su svetimais peizažais ir kultūromis, pažįstami ir nepažįstami dalykai natūraliai susimaišo. Kaip tai interpretuoti priklauso nuo kiekvieno asmens, tačiau man svarbu užfiksuoti tą susidūrimą ir subtilius suvokimo pokyčius. Paprastai tariant, stengiuosi išsaugoti savo intuiciją“ – teigia Hiroto Tabata.
Autoriaus teigimu, fotografija yra minčių projekcija: bandymas užfiksuoti konfrontaciją tarp erdvės ir tikrojo savęs, kaupiant individualias perspektyvas. Toks kaupimas, anot Hiroto Tabata, yra tiesiogiai susijęs su jo paties mąstymo procesu ir veikla architektūros srityje. Šią strategiją taiko ir darbui su eskizais. „Tuo momentu esu vienintelis ten esantis žmogus, ir tai akimirkai atiduodu savo širdį. Todėl fotografija yra terpė, per kurią galiu stebėti savo perspektyvą iš trečiojo asmens požiūrio taško. Ši fotografavimo patirtis suteikė galimybę dialogui tarp Lietuvos ir Japonijos“ – dalinasi mintimis Hiroto Tabata.

Informaciją parengė fotografijų parodos „Žemaitijos kvietkeliai ir žolynėliai Hiroto žvilgsniu“ organizatoriai.

Parodos organizatorius – Klaipėdos rajono etninės kultūros centras.
Idėjos autorius – etnologas dr. Jonas Tilvikas.

Parodą finansuoja – Klaipėdos rajono savivaldybė.