Surinkimai Priekulės valsčiuje XIX - XX a.

Surinkimai Priekulės valsčiuje XIX - XX a.

Mažosios Lietuvos lietuvininkai garsėjo pietizmu (lot. pietas – pamaldumas, dievobaimingumas), savo namų pamaldomis (surinkimais), kurios buvo praktikuojamos daugiau kaip du šimtus metų. Jas laikydavo Dievo Žodžio sakytojai – paprasti, be specialaus teologinio pasiruošimo, tik vien savo sielos balso raginami vyrai. XVIII-XX amžiaus pirmojoje pusėje čia veikė daugybė surinkimų, kurių svarbiausios šakos buvo jurkūniškiai, klimkiškiai ir kukaitiškiai, savo pavadinimą gavę pagal surinkimų vadovų vardą ar pavardę.

Priekulės apylinkėse pamaldas laikydavo šie klimkiškiai sakytojai : Jokūbas Ašmonas, Klimkus Grigelaitis, Mikelis Kybelka, Labrenzas iš Stragnų, Jurgis Radveikis, Šniaukšta (Szniaugšta) iš Kuodžių. Po 1904 m. dar buvo gyvi ir veikė šie sakytojai iš Klaipėdos apskrities: Martynas Bendikas (m. 1905-08) iš Šventvakarių, Anskis Jakumaitis (Jokumaitis) (m. 1917, 80 metų amž.) iš Vanagų, Jokūbas Klimkaitis (m. 1916, 86 m. amž.) iš Stragnų, Kristupas Puodžius, Raudonius iš Ditavos, vėliau pasireiškė dar Jokūbas Kuršaitis iš Šventvakarių, Kuršaitis iš Lampsočių, Jokūbas Ašmonas (1800 11 02 – 1862 05 02) gimė ir mirė Priekulės parapijos Lankupių kaime Klaipėdos apskrityje. Žymus sakytojas klimkiškis, religinis veikėjas, Vydūno dėdė. Kad galėtų Dievo karalystės anksti pajaustam darbui visiškai atsidėti, liko nevedęs bei perleido tėvų ūkį jaunesniajam broliui, išsiderėjęs sau kuklų išlaikymą. Turėjo dviratį vežimėlį, vadinamą bėda, ir, pasikinkęs skolintą arklelį, kiekvienais metais nuo Klaipėdos iki Smalininkų du kartus apvažiuodavo kraštą laikydamas surinkimus. Dievo Žodį skelbė ir Paprūsėje, tai yra Didžiojoje Lietuvoje. Žmonės jį vertino, jo laikomas pamaldas gausiai lankė.

Klimkus Grigelaitis (1750 07 23 Poškose – 1825 06 21 Pašalteikiuose, Priekulės par.), klimkiškis sakytojas, Senojo surinkimo vadovas. Išmokęs staliaus amato žmonėms statė trobesius, Juodkrantės medinę bažnytėlę. XIX a. pr. buvo išvykęs į Didžiąją Britaniją; tuomet jam kilo mintis misionieriauti tarp Mažosios Lietuvos lietuvių. Dėl menkesnio išsilavinimo pamokslaudamas rėmėsi K. Bogatzkio Skarbinyčėle. Gausiai lankomuose surinkimuose K. Grigelaitis visada pamokslavo gimtąja kalba, palaikė būrų siekį neatlikinėti baudžiavos prievolių. Nuo jo vardo šiuos surinkimininkus imta vadinti Klimkiškiais. Propagavo asketišką gyvenimo būdą: ragino atsisakyti bet kokių pramogų, iš sodžių gujo svietiškas dainas, ratelius, šokius, ištaigingesnius drabužius, papuošalus, netgi patarles, priežodžius, mergaičių dedamus ant galvos gėlių vainikėlius. Rūpinosi naujų sakytojų rengimu, jų kvalifikacija. Net buvo nustatęs egzaminus, kuriuos išlaikęs kandidatas įgydavo teisę savarankiškai skelbti Dievo Žodį. Jo gyvenamuoju laikotarpiu surinkimininkų sąjūdis buvo labiausiai paplitęs.

Mikelis Kybelka, Kibelka (1837 Svencelėje, Klaipėdos aps. – 1906 07 06 Panjesuose Priekulės par.), klimkiškis sakytojas, religinės raštijos darbuotojas, ilgametis Senojo surinkimo vadovas, politikas. Prie lietuvių tautinio sąjūdžio neprisidėjo. Eiliavo lietuviškas giesmes. Su Verdainės superintendentu T.G. Strucku peržiūrėjo ir 1896 metais parengė spaudai evangelikų liuteronų oficialųjį Giesmyną, 1900-1906 metais redagavo ir leido misijų reikalams skirtą mėnraštį Pasiutinystės Laiszkelis. Liuteronų misijoms remti kasmet surinkdavo dideles (4000 markių) pinigų sumas. Buvo vokiečių konservatorių šalininkas, surinkimuose nukrypdavo ir į politiką.

Kristupas Puodžius (Podžus) (1853 01 06 Pleškučiuose – 1936 11 12 Drukiuose ūkininkas, klimkiškis sakytojas, senojo surinkimo vadovas. Taip pat minimas sakytojas Kristupas Puodžius gyvenęs Šilininkuose, netoli Priekulės, vėliau Drukiuose (manoma, kad galėjo būti du asmenys ta pačia pavarde, gyvenę skirtingose vietovėse). Būdamas 30 metų pradėjo skelbti Dievo Žodį ir šį darbą tęsė apie 50 metų. Dvejus paskutinius metus sirgo ir nebegalėjo laikyti surinkimų. Kaip ir kiti sakytojai rinko aukas misijoms.

Jurgis Redveikis (Radveikis) (XIX a.-1904 03 Grumbliuose), ūkininkas, pasireiškęs Mažosios Lietuvos raštijoje. Gyveno Gropiškiuose (Klaipėdos aps.), vėliau persikėlė į Grumblius. Klimkiškis Dievo Žodžio sakytojas. Pasak A. Juškos, mėgino rašyti religinę literatūrą. Išleido keletą knygų, 1892 m. knyga „Kumposas“ buvo plagiatas.

Surinkimuose buvo ir tam tikra susėdimo tvarka. Vyrai ir moterys sėdėdavo atskirai. Būtent, pagal sieną prie lango ir nuo stalo galo. Iš kitos pusės stalo sėdėdavo vyrai, nugaras nusukę moterims. O antra dalis to kambario būdavo moterims. To surinkimo lankytojai atsinešdavo su savim Psalmų knygas ir iš jų būdavo vakarais daug giedama. A. Juška rašo, kad namų pamaldų pradžiai artėjant, kambaryje pirmiausia susėsdavo laisvesni šeimos nariai. Sodybos šeimininkas uždegdavo vieną ar kelias žvakes. Moterys sėdėdavo kairėje pusėje (nuo įėjimo), o vyrai – dešinėje. Kai susirinkdavo didesnis būrelis žmonių, kas nors iš geresnį balsą turinčiųjų skelbdavo giedosimą psalmę ir pats ją pradėdavo. (Panaudoti tekstai- Voruta. – 2003. saus. 11, p. 8., Voruta. – 2010).

Pokaryje iš M. Lietuvos emigravus kunigams, jų vietą užėmė sakytojai, pietistinio lietuvininkų surinkimų judėjimo dalyviai. Jie laikydavo pamaldas, krikštydavo, laidodavo. Diakono Anso Baltrio pastangomis atkurtos parapijos ir sakytojais kantoriais aprūpinta 13 parapijų. Be to, veikė 3 neįteisintos parapijos. Šiuo atveju akivaizdus ir tautinis aspektas. Susirinkimininkai tradiciškai pamaldas laikė lietuvių kalba. Liko ir vokietis kunigas A. Wiemeris, skleidęs lietuviškumą bažnyčioje. Bijant konfliktų su valdžia, pokariu vengta vokiškų pamaldų. Tiesa, po Stalino mirties vyko, bet bažnyčios vadovybė prižiūrėjo, kad tai būtų tik išimtys ir nenukentėtų lietuviškumas. Pokario laikotarpiu susirinkimininkų lietuvybės palaikymas išsaugojo evangelikų liuteronų Bažnyčią ir evangelikų liuteronų tikybą. Žinant sovietinės valdžios požiūrį į tautiškumo reiškimąsi kaip į neigiamą nacionalizmo reiškinį, lietuviškumo palaikymas bažnyčioje sovietiniais laikais Lietuvos erdvėje buvo mažiau pavojingas nei buvęs Bažnyčios vokiškumas. Po karo buvo keičiami pasai ir daugumos mažlietuvių tautybės grafoje buvo įrašyta – lietuviai. Kiek prisimena Juta Galkienė, pastarieji piktinosi, bet viešai tylėjo. Jei 1947 m. dar save įvardindavo lietuvininkais, tai septintame dešimtmetyje ir vėliau sakydavo: Mes – šišioniškiai, o apie vokiškumą aplamai buvo nešnekama. Greta gyvenę žemaičiai seniau mažlietuvius vadino prūsais ar būrais. Iš tiesų vokiečių tautybės gyventojų šiame krašte beveik neliko. Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto pavadinimų vartojimas buvo uždraustas, kad neprimintų tiek vokiškojo, tiek tarpukario Lietuvos laikotarpių. Neskaitlingoms mažlietuvių grupėms nieko kita neliko, kaip eilinį kartą prisitaikyti prie esamų politinių ir socialinių sąlygų. Prisitaikyti ir išgyventi reikėjo ir evangelikų liuteronų Bažnyčiai, kuri, tapusi konfesine mažuma, kurį laiką delsė ir svarstė, ką daryti.

V. Burkevičiaus ir J. Kalvano vadovavimo konsistorijoms metu buvo priimtas naujas statutas, pristabdytas priešinimasis valstybei. Burkevičius siekė legalizuoti bažnyčią bei gerai sugyventi su kitomis konfesijomis. Bendravimas su sovietine valdžia davė vaisių- buvo įregistruotos, panaikintos ir leista įregistruoti kelias naujas parapijas, suteikta teisė išleisti kalendorių ir giesmyną su maldomis, iš tremties grįžusiems kunigams vėl leista kunigauti. J. Kalvano vadovavimo metu buvo išplėsti ryšiai su užsienio ir išeivijos bažnyčiomis, o 1968 m. bažnyčia tapo Liuteronų sąjungos nare. Nepaisant nesutarimų, susirinkimininkus ordinuodavo kunigais..

Buvusio vokiškumo apraiškų slopinimas M. Lietuvos evangelikų liuteronų liturgijoje ir kasdieniniame gyvenime padėjo išgyventi ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo Bažnyčiai, kunigams ir gyventojams. Nepaisant vidinių konfesinių nesutarimų, bažnytinės valdžios buvimas Didžiosios Lietuvos teritorijoje priartino prie kitų konfesijų lygmens, pristabdė priešinimąsi sovietinei valdžiai ir padėjo integruotis kaip mažumai į Lietuvos bendrą religinę visumą (S. Vinciūnienė. Mažosios Lietuvos bažnyčių menas. 2011m. Šiauliai)
S. Vinciūnienė, filialo vadovė