Žemaitiškų rakandų muziejus – nuosavame kieme

3–5 Žemaitiškų rakandų muziejus – nuosavame kieme

Gargždiškis Virginijus Dirvonskis nuo 5 m. domisi senoviškais rakandais, matė, kam jie naudojami namuose. Vyras senelių, tėvų buityje naudotus daiktus surinko ir neseniai kieme pastatytoje pavėsinėje įrengė tikrą muziejų. Žmona Laimutė džiaugiasi tokiu vyro pomėgiu ir dukra mielai draugams rakandus rodo. Kiek sukaupta eksponatų ir kam jie buvo naudojami, žino tik šeimininkas. Pasak Virginijaus, giminių palikimas sudaro apie 100 eksponatų. Draugai, jeigu randa kokį seną daiktą, nuveža į Dirvonskių muziejų – smagu kartu pavakaroti išskirtinėje aplinkoje.

Rekonstruotame ūkiniame pastate – muziejus.

Gerduvėnuose gyvenančio Algimanto Vainiaus sodyboje, rekonstruotame ūkiniame pastate tvarkingai išdėliota kelių tūkstančių daiktų kolekcija, pristatanti beveik 3 amžius apimančią mūsų krašto istoriją. Savininkas įdomią istoriją gali papasakoti ir  apie XIX a. varpelį, ir apie sąjūdžio laikus menančius eksponatus. Nemažai senovinių autentiškų daiktų buvo sukaupęs A. Vainiaus tėvelis. „Jis iš tų žmonių, kuriems buvo sunku atsisakyti daiktų, nes manė, jog gali kada nors praversti“, – pasakojo Algimantas. Kai kuriuos eksponatus Algimantas pats ir restauruoja, tarkim brikelę, kurios medinę dalį gavo iš žemguliškių, ratus – iš žmonos giminaičių. Yra rekonstravęs ir senovinę transporto priemonę.

Radiniai iš vokiško namo

Rolandas Jonušas kaupia visas senienas, kurias randa name. Vokiškas namas Dovilų seniūnijoje išliko, jame gyveno tėvai, o dabar – jo šeima. Pomėgiui net kambario dalis paskirta. Išsaugojo Rolandas ir loterijos bilietus, ir vokiškus koklius, ir radiolą, net senas klumpes. Nieko neišmetė, bet kitur rastų senienų neperka ir nekolekcionuoja.

Muziejaus istorikas Marius Mockus: „Neretai nutinka taip, kad seni daiktai, patekę pas kolekcininkus ar į muziejus, prarandą dalį savo turinio, kartais nebežinoma, kas buvęs daikto savininkas, iš kurios tiksliai jis vietovės ir pan. Rinkti ir saugoti tai, kas yra paveldėta iš senelių ar prosenelių, yra ne tik širdžiai miela veikla, bet ir labai svarbus pomėgis grynai moksline prasme. Dažnai tokie daiktai pasakoja daug daugiau, negu tai, kam daiktas naudotas, kokia jo funkcija ar amžius. Šie daiktai pasakoje ir apie konkrečią vietovę, jos gyventojų buities įpatumus, kartais daug ką pasako ir apie juos naudojusius žmones. Tad toks pomėgis rinkti po gabalėlį šeimos istorijos mozaiką yra visapusiškai naudingas ir sveikintinas.“